Sveikos,
Rašau čia, nežinau kodėl, bet gal, kad pasidalinti savo situacija ir kad man pasidarytų lengviau, nes neturiu kam iškalbėti skausmo. Draugystės istorija prasidėjo prieš beveik 2 metus, graži, su daug šypsenų, juoko.. atrodė sutikau savo žmogų, nes tarsi kas butų galvą man nunešę, bet kaip dabar suprantu tai tik manipuliacijų meistriškumas. Draugas tuo metu buvo po skyrybų, kai pradėjom bendrauti, pasakojosi, kaip jam buvo sunku, kaip jo žmona nevertino o jis tiek visko darė, kad vos ne viską po kojomis klojo o ji begėdė jį išmetė iš namų. Aišku, nebūtų keista, jeigu būčiau mačiusi apsileidusį vyra tada taip, bet dabar iš šono atrodė normalus, apsirengęs, tvarkingas, darbas geras, jokių ženklų tuomet nepamačiau. Tik įsisukus santykiams , geros širdies dėka, po kelių mėnesių priėmiau gyventi. Pamažu pastebėjau, kad ėmė mane auklėti mano namuose, ką darau netaip, netaip apsirengiau, ne su tuo kalbėjau, kodėl tiek ilgai kalbėjau ir pan., kodėl neatsakiau į žinutę ir pan., visa tai tapo nekontroliuojama. Kai susivokiau, kad nepatinka toks tonas, slapčia užkūrė romaną gyvendamas mano namuose. Kai demaskavau, po kelių dienų sugrįžo atgal, atsiprašinėjo, dovanojau. Labai norėjau šeimos, gražių santykių, be pykčių, pilnatvės ir harmonijos, maniau kad tai sukursiu. Labai juom rūpinausi, maistas, švarūs rūbai, šilti jaukūs namai, pietūs, apkabinimai , bučiniai prieš miegą, palostymai , švelnumas 100% deja pati to negavau atgal, nei dėmesio, nei dovanų, gėlių gaudavau tik menkas kelias rožytes ir tai apvytusias su nuolaida pirktas , žmogus gailėjo man visko nuo dėmesio iki materialių dalykų. Būdama šalia tapau nervinga, nuolatinis nuovargis, stresas, liūdesys, ilgesys. Kai skausmas buvo toks, kad staiga ėmiau ir pasakiau stop , ėmė keistis taktika, tapau bloga, kaip jo nevertinu, kiek jis mane mylėjęs ir kaip dabar aš taip dedu viskam brūkšnį, kad aš griauna santykius. Man pasidarė savęs gaila, kad tiek laiko nemačiau tiesios, bet pagaliau viską nutraukiau. Dabar jaučiuosi laisva. Ačiū kas skaitėt







