Sveiki,
kadangi jau čia iškilo ne vienas klausimas, tikiuosi, neprieštarausite, kad atsakysiu į juos paeiliui :).
Pirmiausia - atsakymas Mensiukei. Iš to, ką parašėte, atrodo, kad labai daug darote, kad Jūsų dukrytė gautų visa, kas geriausia, ir rūpinatės ja kaip galima geriau. Galite išbandyti patarimus, kuriuos minėjo kitos mamos, tai yra, parodyti, kad Jums nepatinka dukrytės elgesys, pasakyti jai, kaip jaučiatės. Kita vertus, teisi ir Zosyte-Vilnius, kuri, kaip suprantu, norėjo pasakyti, kad jeigu šeimoje jaučiamas pyktis, tačiau jis niekaip neišreiškiamas, "nenuleidžiamas garas", tokia pasyvi, užslopinta agresija gali pasireikšti per vaikus: kai tėvai elgiasi "labai tinkamai", niekada nepykteli, griežčiau nieko nepasako, vaikas gali išbandyti viską, kad tą pyktį sukeltų, galiausiai ir pats supykti. Taigi čia būtų erdvės bandyti suprasti, kaip jaučiatės Jūs patys, kaip tvarkotės su savo pykčiu, kokiu būdu jį išreiškiate.
Taip pat norėčiau pažymėti, kad, kaip mes visi esame skirtingo ūgio, svorio, plaukų spalvos, taip ir turime skirtingą įgimtą agresijos lygį. Vieni vaikai, taip sakant, "iš prigimties" agresijos turi daugiau, nei kiti. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai, kaip ir didelis ar mažas ūgis ar kiti bruožai. Tiesiog tokiam žmogučiui reikės išmokti, kaip su savo pykčiu elgtis. Nors maži vaikai dar iki galo nesupranta mūsų sakomų žodžių, jie puikiai gali jausti, ką jie reiškia, kokie jausmai į juos įdedami: griežtai ištartas "negalima" (kaip minėjo Good-mood, nesišypsant, nesijuokiant, jei norite tą parodyti rimtai) jiems ir simbolizuoja, kad tas veiksmas nėra skatinamas. Būkite nuoseklūs, drausminkite ramiai, bet pastoviai, į tą patį nepageidaujamą elgesį visuomet reaguokite taip pat.
Dar vienas būdas - į mažylio drausminimą įtraukti tėvelį. Mama daugiau yra ta, kuri maitina, rūpinasi, globoja, tėtis - tas, kuris padeda vaikučiui susitvarkyti su agresija. Jei tik tėtis yra šalia tuo metu, kai mergaitė spardosi, žnaibosi ar kandžiojasi, jis galėtų sulaikyti jos ranką ar koją, pasakyti, kad taip daryti negalima. Paprastai vaikai į tėčio drausminimą reaguoja kitaip, nei į mamos.
Gali būti, kad Jūsų dukrytė paūgėjusi pyktį iš tiesų išreikš taip, kaip jūs bijote: guls ant žemės ir spardysis. Tačiau tą daro ir daugybė kitų vaikų, ir tai yra normalus raidos etapas tarp 1 ir 4 metų amžiaus. Jeigu esate rami, lėtesnė, Jums gali būti sunku tą matyti ir ištverti, tačiau, žinodama, kad tai nereiškia nei kokio nors sutrikimo, nei Jūsų auklėjimo spragų, su šiais pykčio protrūkiais galėsite geriau susitvarkyti.
Vaikas
uztad ir nesinori duodi. tai jis ne tik del telefonu isterikuoja, del daug ko, bet kokio daikto negauna ir saukia. 
