Sveikos, niekada nemaniau kad man teks atsidurti cia. Noriu pasidalinti savo istorija. Parasiau ja noredama islieti ir viska isjausti 
Mano debesų vaikas ️
Gyvename jau 6 metus Škotijoje ir su vyru nusprendėme kad jau laikas butu papildyti mūsų gražią šeimą.
Rugsėjo 5 diena pamatau teigiama nėštumo testą. Esame laimingi ir skrajojame padebesiais. Ne viskas buvo sklandu ir lengva kaip su pirmu nėštumu. Buvo daug pakraujavimu nuo kuriu buvau tikrinta ir niekas nieko nerado. Vaikelis augo ir vystėsi sveikas bei labai aktyvus.
12 savaičių pasidariau tyrimus Lietuvoje ir buvo pasakyta kad taip viskas gerai.
Gruodžio 7 kaip ir kokia kalėdine dovana gauname žinią kad tu esi berniukas. Brolis laimingas iki padebesių nes tu berniukas, svajoja kaip žaisit futbolą kartu kaip visi eisime i baseiną.
Aš sapnuoju kaip laikau tave ant ranku, myluoju, maitinu tave. Tu vis labiau spardaisi.
Sausio 3 diena 2020 lankėmės skanavimui 22 savaites ir buvo pasakyta kad viskas puiku. Tai paskutinis skanavimas iki gimimo. Gegužės 12 turėjo būti ta diena kai aš tave laikysiu ant savo rankų.
Deja pirmadienį Sausio 6 lyg ir padaugėja išskyrų, nieko neskauda. Trečiadienį dėl viso pikto skambinu gydytojai sako nueik pasidarysi tepinėlį, nueinu man pasako kad jums paskambins gydytoja ir paskirs vizitą. Sulaukiu vizito 17 val. Nueinu mane patikrina ir sako važiuokite į ligoninę dėl viso pikto pasitikrinti.
Važiuoju namo sakau tavo tėveliui kad reikia važiuoti į ligoninę. Susikraunu daiktus. Išvažiuojame. Nuvykus į ligoninę mane patikrina sako infekcija, nes temperatūra pakilusi. Man įveda kateterį sako laikysime jus ligoninėje, nes reikia pastatyti lašelinę. Sakau gerai. Mano du sargai vyras ir sūnus palieka mane ligoninėje nakčiai, Karolis man paliko žmogeliuką, kuris mane saugos ir kurį pats pagamino.
Mane patikrina kažkur apie 11val vakaro sako neturime gerų žinių jūsų kaklelis atsidaręs beveik 4cm skambinkite vyrui. Ateina gydytoja ir ji patikrina, sako mažylis tik 22 savaičių nėra vilčių kad jis gyvens. Galėtume apsiūti kakleli bet vandenų maišo dalis jau užgožusi kakleli. Drebu man baisu. Privalome kuo ilgiau išlaikyti mažylį jūsų pilve bent 2 savaites, reikia sumažinti spaudimą gimdoje, įstato kateterį į šlapimo takus, paguldo į lovą galva žemiau, o pilvelis aukščiau. Meldžiu dievo neatimti tavęs iš manęs.
Sausio 9 ryte 3 val. noriu rimto reikalo į tualetą, kviečiu seselę, kad man padėtų. Po to prasideda skausmas, savyje nenoriu suvokti bet tai sąrėmiai. Man skauda bet labiausiai skauda širdyje. 10 val. nubėga vandenys tai yra dalis jų nubėga. Keltis neleidžia, prašau kad išimtų kateteri ir leistu eiti į tualetą, nes aš turiu judėti. Sąrėmiai dažni, skauda širdį kad tai netiesa negali būti kad tu jau gimsti. Vyras šalia. Man jau nebeskauda. Viskas sustoja parai laiko. Aš jaučiu, kad tu gyvas, nes kartais įspiri man. Mane patikrina vakare kodėl sustojo veikla. Pasirodo dar vandenų yra ir taip mano mažiuk tu gyvas. Aš drebu man bloga... Miegojau kažkiek ir galvojau, kad aš sapnuoju, galvoju ryte pabudus eisiu į darbą. Bet. Deja. Rytas atvažiuoja tėvelis, kviečiu gydytoją ir sakau, kad man nebeskauda kodėl, ir širdyje jaučiu, kad tu jau esi Angelas įgavęs sparnus ir skrendi jau pakeliui į dangų.
Liepiu gydytojai duoti man vaistų, kad pagimdyčiau tave, juo labiau kad kraujyje jau infekcija. Norėčiau išeiti su tavimi, bet atleisk man Angelėli, aš turiu pasilikti su tavo tėveliu ir broliuku, jiems manęs reikia, o tu saugok mus prašau.
Man skauda sakau vyrui, kad nežinau kas man darosi bet skauda. Nueinu prašyti seseles laisvinamųjų lyg ir noriu į tualetą, bet neina. Ji man duoda jų. Ateina daktare 2 val. ir sako kad aš teisi, jog reikia mane gelbėti, nes kraujyje infekcija. Man skauda ir aš nenoriu kalbėti. Gaunu tabletę, kuri padės pagimdyti (bet aš jau ir be jos jaučiau kad tu pareini)ir paracetamolio nes man užkyla temperatūra iki 40 gaunu antibiotikų, man labai skauda bet labiausiai skauda nuo minties kad tu gimsi ir neverksi. Tai yra didžiausias skausmas mamai, gimdyti ir žinoti, kad ji niekada neišgirs savo kūdikio verksmo.
Gaunu nuskausminamųjų, sesele sako skambinti jei pajusiu norą stumti. 3.05 Škotijos laiku gimsti tu mano Pauliukas. Subėga seseles ir išneša tave. Aš tavo mama bijau suvokti ir bijau ir nesu stipri, jog norėčiau tave pamatyti. Žinau turiu būti stipri nes 5 val. atvažiuos tėvelis su broliuku. Netekau daug kraujo, gaunu vaistų, kad nenukraujuočiau. Neleido keltis kažkur apie pusvalandį, kad sustotų kraujavimas, seseles man pakeičia kruvinus paklotukus ir pasako, jog ateis vėliau man padėti išsimaudyti ir pakeisti lovą. Prašau išvalyti visą kraują, kad tik broliukas neišsigąstu.
Atvažiuoja tėtis su broliu ir išvyksta vakare. Man pastato lašalinę, klausia ar paimti papildomai kraujo tyrimui, kodėl taip nutiko sakau, jog taip. Paima, duoda antibiotikų ir klausia ar man reikia nuskausminamųjų ir aš pasakau, kad man reikia išgydyti širdies skausmą, deja tokių vaistų nėra.
Aš nedrįsau ateiti tavęs pamatyti viena, atleisk mano angele.
Šeštadienį atvažiavo tavo brolis su tėčiu, atėjo moteris kuri pašventins tave. Duoda išsirinkti mums kriauklele su kuria šventins tave su švęstu vandeniu. Atgauname ta kriauklele.
Mudu su tėčiu einame į tavo pašventinimo ceremoniją, aš žiūriu į tave ir tu toks panašus į broliuką. Man skauda aš noriu rėkti. Matau, kad tėčiui sunku ir jis verkia o aš esu šoke ir bliaunu, kaip gyvulys, nes manau kad žmonės taip nemoka....
Glosčiau tave atleisk, bet aš neturėjau jėgų tavęs palaikyti rankose, o taip norėčiau tą padaryti dabar. Atleisk man Pauliuk.....
Su tėveliu pareiname į palatą, gauname prisiminimų dėžutę apie tave, antklodėlę, kepurytę, tavo matmenis rankyčių ir kojyčių įspaudus.
Bandau būti stipri ir nenoriu kad broliukas matytu mano sielvartą....
Važiuojame namo tyloje. Širdyje ir viduje taip tuščia....
Broliukas sakė, kad tau gerai tu išėjai pas močiutę ir ji turės dabar ką veikti.
Mano angele tu amžinai būsi mano širdyje.....
Atsibundu šį rytą ir prašau dievo kad man gražintų mano Pauliuką....
Man labai skauda ir aš nežinau kaip aš turiu susitaikyti ir būti stipri juk aš sudužau į milijoną dalių. Iš manęs buvo išplėšta mano dalis širdies.
Aš žinau, kad tik aš galiu sau padėti visa tai ištverti bet kaip?
Aš suvokiu, kad mano angelas nenorėtų, jog aš verkčiau, bet kaip aš turiu paslėpti tą skausmą, kuri jaučiu?
Jeigu manęs, kas paklaus, kiek aš turiu vaiku. Aš visada pažadu sau atsakyti, kad du. Taip vieną sūnų Karolį ir Pauliuką debesų vaiką.
Drąsiausia ką kada nors esu padariusi, yra tai kad toliau gyvenu, nors norėtųsi numirti.... Tiesiog užmigti ir nebeatsikelti...
Dabar aš jau žinau, kad man gyvenime niekas nebe baisu...
Kadaise bijojau gimdymo ir po šito visos baimės išgaravo nes nieko baisesnio ir skausmingesnio mamai jau nebegali būti nei prarasti dalelę savęs.... Ir dalį savo širdies.... Gimdyti ir žinoti, kad tu neverksi...
Visada žinojau, kad turiu nuostabų vyrą. Dėkoju Dievui ir likimui kad man davė tokį nuostabų vyrą šalia, gerą sielos draugą, mylimą vyrą ir nuostabų tėtį mūsų esamiems ir būsimiems vaikams. Abejoju ar be vyro galėčiau ištverti šį skausmą... Jis yra mano paguoda ir prieglobstis. Jis lyg mano ramybės uostas į kurį sugrįžta laimės arba skausmo kupini laivai...
Per uraganą nendrė linksta ir šnara, o pušis tiesiog lūžta ir miršta – sako kinai, o jie žino, ką sako. Tikiuosi jog to nebus....
Pauliukui mano debesų vaikui ️
Vaikas
