Klara parašė:
Lb lb Jus uzjauciu... Jusu pstirtam skausmui jokiu paguodzianciu zodziu nera ir nkd nebus.. Net nzn ar galiu to klaust, bet jei nenoresit tiesiog neatsakykit.. o ci…
Na, galbūt tiesiog taip turėjo būt. Aš linkusi tikėti, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Aš kaip šiandien viską pamenu. Dar dieną prieš buvau eilinėj apžiūroj, viską patikrino, viskas buvo gerai. Dar pakalbėjom su ginekologu, kad jei nepagimdysiu, ateičiau pasirodyt po savaitės, patikrins tada jau ir kaklelį. Ir naktį man prasidėjo gimdymas, išvažiavom į gimdymo namus, tas pats gydytojas ir priėmė mane, pas kurį lankiausi visą nėštumą ir dar dieną buvau pas jį apžiūroj. Gimdymo namuose neberado vaikelio tonusų, tada gydytojas padarė echo ir išgirdom, kad širdelė jau nebeplaka. Gimdžiau jau žinodama, kad dukrytės netekom.
Gavę skrodimo išvadas sužinojom, kad buvo placentoje inkfartų, sutrikus virkštelės kraujotaka, ir dukrytės svoris buvo per mažas, tai sakė, kad per placentą gavo nepakankamai medžiagų.
Pasidariau visus tyrimus, apsilankiau po to pas visus gydytojus, kur tik galėjau. Niekas nieko nerado, visur tas pats - esate visiškai sveika, jokių nukrypimų ar dar ko.
Sulaukiau mm, vieną ciklą praleidom ir pradėjom planuoti, nes tiesiog žinojau ir jaučiau, kad noras yra didesnis, nei baimė po tokios patirties.
Bet žinot, šiandien, kai po šito praėjo daugiau nei 5 metai, aš jaučiuosi dėkinga tam, kas tada nutiko. Nes visa tai man daug daugiau davė ir išmokė, nei atėmė. Aišku, per parą laiko mes su vyru pasenom kokiu dešimtmečiu (gal reiktų sakyt subrendom), bet čia kaip tok taisyklėj - kas mūsų nenužudo, tik padaro sripresnius. Taip ir mums. Pamatėm, kas yra tikrieji draugai, visai kitaip pradėjom žiūrėt į daugelį dalykų, vertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantam. Ir vienas kitam parodėm, kad jei kartu galim tai išgyventi, tai galim viską. Kartu su vyru mes jau 13 metų kartu, ir per tuos metus tiek visko patyrėm, kad neblogas filmas išeitų.
Tai vat tokia trumpai ta mūsų istorija.
O dabar, suvokiant, kad ir kitas nėštumas bus toks pats emociškai sunkus, nuolatiniai vizitai, echo kas 2-3 savaites, o šalia dar dvi mažos dukrytės, vis vien išdrįsom panorėt dar vieno vaikučio. Bijau, labai. Bet tikiu, kad ir kitas nėštumas, nepaisant to, kiek per jį teks patirt, gali būti sėkmingas ir padovanoti mums dar vieną stsbuklą ❤️