2024.02.17 10:37 (prieš 2 m.)
kotryna21 parašė:
Tėvas mane jau daugiau nei 5erius metus įžeidinėja bevaikščiodamas per tą kambarį, nežinau ar įmanoma labiau įžeidinėti ir negerbti žmogaus kaip aš esu negerbiama. …
Suprantu, kad jums rūpi kaip jaučiasi jūsų mama. Tėvui jau seniai pagarbos nėra, tad vienintelis pasiūlymas jums išsikraustyti bent laikinai ir pažiūrėti kas bus. Pagyventi kelias savaites pas draugą ar draugę, kas tiesiog leis pamatyt kaip šita situacija rutuliojasi be jūsų buvimo šalia. Net jei jūsų mama apsikeis su jumis kambariais situacija namie gali tik paastreti, kadangi viską ką dabar kenčiate jūs, reikės kentėti jai. Pastovūs konfliktai lies ir jus, kadangi gali atsirasti kaltės jausmas, kad istumete mamą į tokią padėtį. Pritariu beveik viskam ką parašė Niuni, jus neispresite tėvų problemų, o ir tikrai realu, kad jūsų mama bando ta šeima savaip lipdyti nes jaučiasi, kad jus dar nuo savo gimtosios šeimos stipriai priklausomą. Gyvena taip dėl vaikų. Juk čia nėra pilnas išsiskyrimas, jei tik miega skirtinguose kambariuose, čia jų asmeninis sprendimas su pasamonine mintim, kad čia ne viskas dar zluge, jie gi vis tiek dar šeima. Bet pati matote. Jei per 5 metus nepasikeitė situacija, vargu ar apskritai kada nors pasikeis. O jei ir pasikeis tai ne jūsų dėka. Šie 5 metai jau tai parodė.
Nesakau, kad jus esate nesuagusi, manau esate suaugusi, tik gal dar pati sau nepaaiškinote kas yra buvimas suaugusiu zmogum. Bendras termino aiškinimas (kaip aš tą suprantu) - tai būti savarankisku ir savarankiškai spręsti savo problemas ir gebeti priimti racionalius sprendimus su labai minimalia kitų žmonių pagalba, vertinant ne tik dabar bet ir įtaka ateičiai. Dažnai net ir paauglys geba tai padaryti, tik dažnai stinga gyvenimiškos patirties, retas paauglys susimąsto kaip jo sprendimas įtakos ateitį, dėl to ir netraktuojam jų kaip suaugusių žmonių.
Jus apie visa tai mąstote, bet mąstote ne apie save. Pati esate pasiryžusi aukotis vardan nežinia ko, kadangi tėvų santykiai jau 5 metus zluge, gelbėti ten jau nėra ko. Kalbate apie kitų žmonių norus ir būsenas, bet apie savo asmeninius - tylite. Jaudinates dėl kitų ateities bet ne dėl savo. Kiekvienas jūsų atsakymas yra apie kitus, ne apie jus. Apie jus tik tiek, kad jums tai nepatinka, bet ir tai tuos jausmus nuzeminate ir liekate ten kur jums negerai, vien tam, nes galvojate, kad gerai kitiems. Ar verta gelbėti paskendusia valtį, 5 metus gulinčią ežero dugne, su viltimi, kad dar plauks? Kai net valtis ne jūsų...
Tad jei 5 metus kentejote, bet dabar jau nebegalite, gal jau atėjo tas lūžio momentas, kai reikia priimti rimtus sprendimus vardan savęs? 🤔