TV
Sveiki,
Norėčiau padiskutuoti gana kontraversiška tema. Iš savo aplinkos, draugų, giminių sulaukiu itin griežtos kritikos apie šiuo metu esantį nenorą turėti vaikų, norėčiau išgirsti ir jūsų nuomonę, patarimų ar pastebėjimų.
Taigi, esu 28 metų panelė, turinti darbą ir mylimą vyrą šalia kuriam jau 34 metai. Kartu esame jau beveik dešimtmetį, todėl santykiai tikrai ne nauji. Esame susižadėją jau kelis metus, tačiau nesituokiame ne dėl to kad abejojame, o dėl to kad atsiranda vis svarbesnių išlaidų, automobilis, kelionės ir t.t todėl planuojame susirašyti tyliai su artimiausiais, nes tiesiog gailime pinigėlių 
Taigi prie esmės. Mano gyvenimo žmogus itin nori vaikų. Ne tik dabar, jis jų norėjo jau nuo mūsų draugystės pradžios. Jam vaikai yra viskas, jis juos be galo myli, visi giminių leliukai jo išmyluoti, išbučiuoti, taipogi ir vaikai prie jo kaip bitės prie medaus lipa, tiesiog gražu žiūrėti. O aš atvirkščiai. Niekuomet nemėgau vaikų, bet kokio amžiaus. Man jie nėra mieli, nenoriu jų paimti, nenoriu pakalbinti, tiesiog nenoriu būti šalia jų. Kuomet tenka eiti į aplankynas, vyras visuomet užsiima, o aš sėdžiu nuošalyje ir žiūriu. Netgi iš mandagumo neprisiverčiu paimti jų ant rankų. Galiu žiūrėti kai tai daro kiti, tačiau tik ne aš. Dėl šio savo būdo esu labai dažnai kritikuojama, kad aš tik vaidinu tokią šaltą ir abejingą, kad kai savo turėsiu mylėsiu, kad jeigu nenorėsiu vaikų mane vyras paliks ir išeis pas kitą ir t.t. Tačiau tame ir yra bėda, kad aš tiesiog jų nenoriu, nenoriu būti mama. Nesakau tam NIEKADA. Vis galvoju kad galbūt va po metų tai norėsiu jau. Tačiau jau kelinti metai taip neatsitinka. Neateina tas noras.
Su vyru santykiai puikūs, turime jau savo namus, abu dirbame ir laimingai gyvename, tačiau kiekvieną kart jau beveik 10 metų randu vis kitokių priežasčių kodėl dar negalime turėti vaikų. Iš pradžių buvo mokslai, tuomet magistras, tuomet reikia gerą darbą susirasti, tada negalim nes savo būsto neturime, kai nusipirkom sodybą negalim, nes ilgai ją remontuosimės ir t.t. šiuo metu sodybos remontai eina į pabaigą, atrodo jau būsim pilnai pasirengę tikrai šeimai, tačiau aš jau pradedu ieškoti naujų priežasčių kodėl vėl negalėsime planuoti vaikelio, kaip dar tą laiką atidėti toliau. Tiesą pasakius save laikau labai šeimyniška, mėgstu tvarkytis namus, gaminti valgyti, rūpintis vyru ir atlikti visus namų ruošos darbus.
Taigi, galbūt sakysite kad aš savanaudė, kad galvoju tik apie save, tačiau ar turiu aukotis ir perlipti save kad suteikčiau kitam laimės? Vyrą myliu, bet gimdyti vaiką tik dėl to kad jis labai nori? Jeigu jis mane paliks dėl to nes nepagimdau jam vaiko ar tikrai dėl to būsiu kalta aš? Vyras dėl to pykčių nekelia, neprievartauja manęs vaikų, tačiau dažnai to klausia, o kai gauną atsakymą "ne dabar, dar ne laikas" tiesiog pasako supratau ir tema baigta iki kito karto.
Moterys, panelės, mamos, noriu išgirsti jūsų nuomonę apie tai, galbūt jums motinystės jausmas atėjo po 30 metų ir man nėra ko bijoti?
Dėkoju jums 
