2017.04.27 06:21 (prieš 9 m.)
Rašau savo vyro vardu, jo žodžiais, ką jis sakė, perskaitęs pagrindinę šios temos istoriją ir komentarus (darbe per kelias dienas perskaitė, susidomėjęs ką aš taip įnikus skaitau):
"Mielos moteriškės, man labai gaila, kad mūsų, vyrų tarpe, yra tokių, pakelės šiukšlių (perkeltine prasme). Nesiimu spręst, kiek ta istorija tikra, kiek išgalvota, kiek mediciniška, kiek ne. Aš kitu kampu matau. Aš kaip vyras, negalėdamas už savo moterį pagimdyt ir šalia stovėdamas, matydamas tas kančias, dariau viską, kad nebūčiau bejėgis stebėtojas iš pašalės. Norėjo žmona į tuoletą, nešiau lašelinės stovą tiek kartų, kiek reikėjo; norėjo pastovėt po šiltu dušu - laikiau ištiestą jos ranką su kateteriu, kad užsimiršus nesušlapintų; buvo momentų, kai sakė jai gulėt, nes turėjo matuot vaiko tonus ištisai, bet visi gražiuoju sutarėm, kad aš prilaikysiu tuos diržus, o ji bus kaip jai patogu; kai visgi pati atsigulė, masažavau pėdas, nes žinau, kad jai patinka ir padeda atsipalaiduot; nenorėjo pėdų masažo - glosčiau galvą; stovėjo, siūbavo - masažavau strėnas; prilaikiau palutę, nes nenorėjo srovėt nuogu užpakaliu; draugiškai bendravau su gydytoju, nors jaučiau net savotišką pyktį, pavydą ir gėdą dėl savo pavydo; lėkiau pirkt šokolado su riešutais, nes buvo pasiėmus su smulkintais, o užsimanė su sveikais; užsimanė epidūro, lėkiau per kelis aukštus ieškot gydytojo, nors už pusvalandžio būtų pats atėjęs; būtų reikėję, būčiau ir kumščiu į stalą trinktelėjęs. Taip dalyvavau mūsų vaiko gimime. O ką jis, liurbis, nesugebėjo pastovėt už savo moterį, jei to tikrai reikėjo. Dar ir tūlike pasislėpė. Gėda, tikrai gėda, kad mūsų tarpe yra ir tokių."
