2021.12.28 08:31 (prieš 4 m.)
Oi,mano anyta tai... Čia jaučiu 1000 puslapių novelę parašyčiau. Teko gyvent 4 metus kartu. Ir gyvenau tik dėl to,kad vyras niekaip nesugebėjo išeiti. Kol gyvenom įsitaisiau migreną,depresiją, panikos priepuolius. Dar dabar vis pažiūriu per durų akutę ar nieks nestebi manęs. Eidavau į darbą - stebi per langą,pareinu - vėl žiūri. Einu su šunim - spokso. Jei mano tėvai atvažiuodavo,tai kaip kokia paauglė - slėpdavosi,net labas nepasakydavo. O kai sužinojo,kad laukiamės per 9 mėn. Nei sykio nepasiteiravo kaip jaučiuosi ir važiuojant iš ligoninės pareikalavo,kad sustotume pas ją parodyt vaiko. Pakėliau šumą. Vėliau pati pasikviečiau į namus , vistiek močiutė. Aha.gera širdelė - plika subinelė kaip sakoma. Kitąkart buvom apsipirkti išvykę. Skambutis vyrui ,,ant jūsų laiptinės durų kodas yra,negaliu įeiti" . Atvyko gražuolė nepranešus,nepaklausus ar netrukdo ar gali vaiką pamatyt. Supykau nerealiai. Kitą dieną vyras sako,mama liepė atsivežti ją,nes nori vaiką pamatyt. Pasakiau ne. Žiūriu man skambina,o aš buvau kątik pamaitinus vaiką ir tas ant manęs atpylęs,šokau šluostytis ir neatsiliepiau. Daugiau ir neperskambino. Supratau,kad tiek ir tereikėjo to mano vaiko. Oi čia tiek daug apie ją....