TV
Man nėra jokio tikslo meluot. Čia juk socialinė erdve. Kad palaikymą gaučiau ir saviverte pasikeičiau? Kaip tik viską sakau labai atvirai, vien dėl to, kad kuo tiksliau apibūdintos aplinkybes leistų kuo optimaliau išspręsti situacija.
Ne jūsų reikalas kur aš einu per tas 3 val. Net jei einu gert, rūkyt ir su diedais duotis. Tema ne apie tai.
Aršiai atsakau į patarimus? Tai dabar turėčiau linkcioti galva ir bučiuoti kojad už pykčio persismelkusi komentarą kuris visai net ne į temą?
Kad į patarimą atsakau neigiamai tai reiškia kad negerbiu? Aišku galiu tiesiog padėkoti ir nebandyti toliau diskutuoti, jei patarimo turinį jau esu pagalvojusi ir išbandžiusi seniau bet tai nepasiteisino. Gaunasi vėl, kad situacijos sprendimo kaip ir nėra, tik akligatvis.
Ir iš vis neprivalau aš teisintis.
Ačiū visoms, kurios nuoširdžiai bandė padėti.
Noriu sukonkretinti situacija, nes matau šviesa tunelio gale, gal kas nors ir gausis. Man tikrai reikia konstruktyvių patarimų.
Del ankstesnės temos, ne pasiteisinimų, o kad geriau atsiskleistų situacija.
Vaikas mano pirmas. Dėl to visiškai atidaviau į mamos rankas. Klausiau kiekvieno žodžio, nes maniau, kad svarbiausia vaikas, o ne mano išdidumas. Mano mama man labai padėdavo. Tik jai išeidavo ji nuraminti, o man ne. Daug apie tai mąsčiau ir priėjau dvi išvadas.1. Mano mama turi patirties, todėl žino kaip vaiką nuraminti. 2. As turbūt sirgau pogimdyvine depresija, nes su vaiku būdavau tik iš pareigos, nieko jam nejaučiau, netgi norėjau kažkur išvažiuoti ir nesvarbu kaip viskas susiklostys, kad ir bomze būčiau, taip buvau panyrus į savi destrukcija. Turbūt vaikas ta jautė ir nenorėjo su manimi būti.
Mano mamai toks vaidmuo atsibodo ir tam, kad nereikėtų būti su vaiku ji pasirinko ji virkdyt, kad galėtų ta laiką kažką nuveikti.
Anksčiau savo mamai vaiką palikdavau daug ilgiau, tik niekur iš namų neidavau. Po biski laiką vis trumpinu. Dabar vaiką palieku į savaitę keletą kartų. Turbūt visgi įtakos padarė pikti komentarai.
Visas abejingumas vaikui praėjo, tiesiog viena diena viskas aukštyn kojom apsivertė, net nzn kodėl. Manau padėjo pabuvimas atskyrai.
Mes su mama buitį pasidalijusios zonom. Man virtuvė, mamai likę namai. Tad valgyt ji man tikrai nedaro, o skalbia skalbykla. Viską susitvarkau pribėgom, nutaikius kai vaikas žaidžia arba snaudžia. Norit tikėkit, norit ne.
Mano vaikas totalus rankinukas. Nesykles, vežimėliai, gultų kai, vibrokedutes, lovytės nepadeda, nes jis nori būti tik ant rankų ir tokioje padėtyje, kuri jam patinka. Žaidžia ar miega vienas max 6min ir aš nehiporbalizuoju. Miega tik man ant rankų. Visa laiką arba miega ant rankų arba aš jį ciuciuoja arba kažką žaidžiam. Laukas taip pat nepadeda, jis prabunda ir verkia, todėl su vežimėliu toli negalim važiuot, nebent tik sukti ratus apie namą. Be to jis labai irzlus, tenka geroka mankstele padaryt, kol nurimsta.
Dėmesį kreipiu tik į normalius patarimus, už kuriuos esu dėkinga, o jei liejate tulžį, tai būkit malonios nesipyktinkit, kad neatsakau. Ir neapsimetinekit, kad jums atseit rūpi mano vaikas, jei net nepasivarginate isigylinti į situaciją.
Mano tikslas yra išspręsti situacija.
Ir tai nėra blogai! Suprasti, kad reikia pagalbos ir pradėti jos ieškoti yra pirmas ir labai didelis žingsnis, geresnės emocinės būklės link 
