Sveiki, pasistengsiu kuo konkrečiau nupasakoti situacija. Vaiko tėvo nėra, jis mus paliko. Gyvenu su savo mama, vaiko močiutė. Ji man padeda prižiūrėti kūdikį, pabūna su juo 3val per dieną. Buities darbus mes su ja pasidalijusios. Vaikas rankinukas ir gana irzlus. Iš vaiko tėvo alimentų negaunu, nes jis dirba nelegaliai.
Už vaiko ir savo poreikius susimoku iš vaiko priežiūros išmokos. Gyvename nuosavame name, tad nei už nuomą, nei ypatingų komunalinių mokėti nereikia.
Taigi esmė tame, kad mūsų su mano mama požiūriai į vaiko auklėjimą žiauriai skiriasi. Mano mama nori kontroliuoti visas anūko priežiūros sritis. Žinau, sakysite taip dauguma močiučių daro, bet skirtumas tas, kad aš su ja gyvenu nuolat. Todėl, prarandu bet kokia vaiko motinos autoriteto galimybe.
Kitas dalykas tas, kad mano mamai nieko blogo neatrodo kuriam laikui palikti vaiką verkianti viena, kas man atrodo žiauru. Be to, to pasekoje vaikas pasidarė daug irzlesnis ir gavosi atvirkštinis procesas, paliekamas vienas verkiantis jis po to nebepabuna vienumoje net minutę, nes turbūt bijo, kad ji vėl paliks. Kai išdrįsau mamai apie tai prasitarti, ji pasake: tu per daug ji išlepinti, paverkes geriau miegos.
Kai aš jus auginau, palikdavau vežimėlį ir eidavau daryti savų darbų.
Yra dar ir kitų problemų, bet pagrindinė šį. Aš bijau palikti vaiką su savo mama, nes ji palieka ji viena verkianti, nepaisant to, kad ir man taip sako daryti.
Pasikalbėti su ja neišeina, nes ji šiaušiasi prieš bet kokią kritika ir viskas pasibaigia manęs pažeminimo.
Specialisto ar knygų nuomone jos taip pat neįtikina.
Kokias apsvarsciau išeitis?
1. Išsikraustyti. Ten kur aš gyvenu sunku rasti butą, mano mažos pajamos.
2. Nepalikti vaiko su močiutė vieno. Negaliu samdyti auklės. Planuoju rudenį mokytis neakivaizdinių būdu.
3. Paklausyti savo mamos ir palikti vaiką verkti vienam. Man tai nepriimtina ir atrodo per žiauru.
4. Visiškai atsisakyti savo gyvenimo kol vaikas paaugs. Bijau, kad perdegsiu, o po to bus dar blogiau.
5. Rečiau palikti vaiką su močiutė. Išbandyta. Net ir retesni palikimą palieka pėdsaką vaikui.
Prašau jūsų patarimo. Taip atvirai pasipasakojau, nes žinau, kad čia viskas anonimiškai. O man reikėjo išsikalbėti ir lb reikia patarimo. Gal būt aš per daug jautriai į viską reaguoju?







