Sveiki,
tikrai kažkaip pražiūrėjau ir nepamačiau Jūsų klausimo - atsiprašau dėl to. Džiaugiuosi, kad Jūsų sūnaus situacija susitvarkė 
. Jeigu būtų kitų šeimų, kurioms tas klausimas aktualus - noriu trumpai atsakyti, kad iš tiesų, kaip Marga ir siūlė, galima būtų stengtis sušvelninti berniuko aplinką, kad, šalia sesutės atsiradimo ir mokyklos pakeitimo nevargintų kiti papildomi stresai. Visada naudinga rasti laiko pabūti su vaiku, pasikalbėti apie jam rūpimus dalykus arba kartu paveikti tai, kas jam patiktų. Su 11-mečiu jau galima mokytis atsipalaiduoti ir nusiraminti (įvairūs relaksacijos pratimai), kartu sudaryti sąrašą veiklų, kurios padėtų geriau pasijusti, kai jam bus liūdna, vieniša arba pikta (pavyzdžiui, pasivaikščioti, pasiklausyti mėgstamos muzikos ir pan.). Mėgstamų būrelių lankymas gali būti sritis, kur jis gerai jausis ir galės atsipalaiduoti, jei mokykloje išgyvens įtampą (nauja klasė, bendramoksliai, mokytojai, neretai - ir pati mokymo sistema kiekvienam vaikui sukelia didesnį ar mažesnį stresą, kurį reikia išgyventi ir per jį "perlipti").
Kalbant apie psichologinę pagalbą, mokyklos psichologas gali būti pati geriausia ir patogiausia išeitis - vaikas pats galės nueiti, nereikės ieškoti atskiro laiko konsultacijoms. Tiesa, ne visada vaikai nori lankytis pas psichologą mokykloje, nes kartais išgyvena, kad kiti vaikai nepastebėtų ir dėl to nesišaipytų. Sutinku, kad kalbėjimas apie šlapimo nelaikymą gali būti nesmagus, tačiau nebūtinai konsultacijos turi suktis vien apie tai: dažnai kalbama apskritai apie viską, kuo gyvena vaikas ar paauglys, ir ne taip jau retai paaiškėja, kad, sakykim, šlapimo nelaikymas yra tik vienas iš simptomų, o tuos simptomus sukelia koks nors vidinis skaudulys, kuriam skiriama kur kas daugiau dėmesio ir laiko, nei simptomų apkalbėjimui. Kita vertus, kartais, net ir kalbant apie gėdingus ir nesmagius dalykus, labai palengvėja, kad yra žmogus, su kuriuo galima apie tai pasikalbėti, nes juk su draugais, kartais ir su šeimos nariais apie tai atvirai kalbėtis visai nesinori. Todėl siūlyčiau nebijoti ir kreiptis, jeigu atrodo, kad psichologo pagalba galėtų padėti.
Vaikas
viskas turėtų būt gerai.
