Klausimas psichologui: bendravimo problemos su paaugliu

1. 

   

   2013.11.26 15:29 (prieš 12 m.)

   Laba diena,

   Turiu paauglį 14 metų, pastaruoju metu sunkiai su juo susikalbu ir susitariu. Jis nenori nei kalbėtis, nei klausyti, nei vykdyti net menkiausių paliepimų, darbų. Pastoviai atsikalbinėja, kelia balsą, keikiasi ir kalba su manim ir tėčiu labai nepagarbiai. Esu jau daug ką išbandžiusi, įvairias taktikas, įvairias bausmes, ir bloguoju ir gražiuoju, bet atrodo nieks neveiksminga. Patarkit prašau, kaip su juo susikalbėti, kad bent gautųsi normaliai bendrauti.

   1
2. 

   

   2013.11.26 18:12 (prieš 12 m.)

   Praaugs berniukas. O dabar,tai siuliciau viena karta sesti visiems prie stalo ir pasikalbeti.Paklausti ji,kas jam yra netinkama,nepatinkama.Gal mazai demesio,gal nelaidziat i kokias mokyklos diskotekas ir pan.Ir tesiog vaikas bando kaip ir 'atkerset' jums.
   Gal pas psichologa berniuka nuveskit
   Sekmes..
3. 

   

   2013.11.26 19:27 (prieš 12 m.)

   Ačiū už patarimus, šiaip bandom su juo rimtai kalbėtis, bet jis dažniausiai nenori, kartais kažkiek pasikalbam, atrodo, jis viską supranta, gailisi savo elgesio, bet po kurio laiko ir vėl elgiasi taip pat. Pas psichologą kategoriškai atsisako eiti.
4. audrone@

   

   

   Patricija 11 m. 5 mėn.

   Austėja 14 m. 10 mėn.

   Gabrielė 26 m. 9 mėn.

   

   2013.11.26 20:36 (prieš 12 m.)

   galiu tik palinketi kantrybes, islaukti ta sunku perioda., nes jis sunkus ne tik mums, bet ipatingai patiems paaugliams, kartais patys nesuvokia, kodel pyksta ar atsisnekineja, juk tai hormonu audros..
5. 

   

   2013.11.27 23:02 (prieš 12 m.)

   Nu ko gero tik išlaukti ir belieka nes tiek jau visko išbandžiau, bet nieko veiksmingo. O kantrybė čia turbūt svarbiausias dalykas.
6. 

   

   2014.02.15 18:27 (prieš 12 m.)

   Sveiki,

   tai, ką rašėte apie savo sūnų - labai tipiškas paauglio elgesys. Paaugliams būdinga neklausyti, negerbti tėvų, atsikalbinėti, būti įžūliems, nedaryti to, kas jiems liepiama... Visa tai kyla iš paauglystės laikotarpio ypatumų, kurie yra visiškai normalūs ir būdingi būtent šiam amžiaus tarpsniui. Visų pirma paauglystėje nuvertinami tėvai, jų nuomonė tampa nesvarbi, kur kas reikšmingesni - bendraamžiai. Paauglys mokosi bendrauti su savo amžiaus atstovais, atsiranda ir priešingos lyties trauka, darosi svarbu gerai atrodyti, patikti kitiems, būti vertinamiems dėl savo išvaizdos ir vidinių savybių. Su tuo dažnai susijęs nepasitikėjimas savimi, baimė būti atstumtam. Kartais ši baimė - reali, tada paauglys dar labiau išgyvena. Dėl šių jausmų su šeimos nariais jis gali būti "dygus", dirglus, tačiau dažnai "dygliuota" išorė slepia labai trapią savivertę ir jaudinimąsi dėl to, ką apie jį kiti galvoja.

   Antra - vėlgi paauglystei būdinga, kad reikia viską atrasti pačiam. Todėl tėvų "iš geros širdies" dalijami patarimai iškart atmetami kaip nepadedantys, o bandoma viską išbandyti savo kailiu. Tik praėjus audringiausiam paauglystės laikotarpiui jaunuoliai pradeda išgirsti tai, ką jiems sako ir pataria tėvai, ir tada darosi įmanomas geresnis bendradarbiavimas.

   Svarbiausi dalykai, kuriuos gali padaryti tėvai, kad padėtų paaugliui - tai stengtis suprasti jį, pavyzdžiui, tai, kad atsikalbinėjimas ar nemalonus elgesys gali nebūti tiesioginis parodymas tėvams, kad jie kažką daro ne taip, bet daugiau susijęs su paauglio vidine būsena, kaip minėjau, su trapia jo saviverte ir nuotaikų kaita (paaugliams labai būdinga, kad nuotaikos greitai keičiasi, dažnai jiems patiems nesuprantant priežasčių). Tai gali padėti sureaguoti ne su pykčiu, bet su tolerancija, paaugliui aiškiai ir apibrėžtai pasakant, ko jūs iš jo norite, bet "nezulinant" jo ir "neskaitant moralų" (moralai - apskritai pats neveiksmingiausias auklėjimo būdas, nors atrodo, kad taikomas itin dažnai).

   Kitas būdas susikalbėti su paaugliu - tai bandyti surasti ryšį su juo. Stenkitės atrasti galimybių pabūti su juo tik dviese, tai yra, tėtis ir paauglys arba mama ir paauglys, tuo metu netrukdant kitiems. Tai gali būti susiję su kokia nors veikla, pavyzdžiui, kartu grįžti iš būrelio ir užeiti į kavinę arba nueiti į kiną, paprašyti pagalbos sode ar nueiti į parduotuvę apsipirkti. Galima suplanuoti vakarą, kai jūs dviese žiūrite filmą, kuris paaugliui įdomus. Arba netgi nuvažiuojate dviese į kaimą ar prie jūros, pavyzdžiui, savaitgaliui. Svarbu, kad toks laikas būtų planuojamas reguliariai, kiekvieną savaitę, ir kad būtų galimybių jums pasikalbėti. Nebūtinai paauglys iškart apsidžiaugs tokiomis "valandėlėmis", nebūtinai jis tuo metu nebus dygus, kaip dažniausiai būna, tačiau, suteikdami galimybę jam pabūti akis į akį su jumis, jūs suteiksite galimybę pasikalbėti, kai jis tam pribręs. Nors, kaip minėjau, paaugliams būdinga tėvų nuomonę nuvertinti, vis dėlto jie dažnai turi daugybę klausimų, į kuriuos nežino atsakymų, ypač jei jaučiasi atstumti bendraamžių, patiria patyčias ar yra sunerimę dėl savo sveikatos (ypatingai jei tai susiję su lytiniu brendimu, pavyzdžiui, per anksti ar per lėtai bręsta). Būtinai išlaikykite paauglio pasitikėjimą jumis ir kalbėkitės su juo rimtai, nenuvertinkite jo problemų ir neišplepėkite kitiems: jei taip nutiktų, kitąsyk laimėti paauglio atvirumą bus gerokai sunkiau.

   Toks individualiai skiriamas dėmesys, galima sakyti, yra universalus "vaistas" nuo nesusikalbėjimo . Žinoma, tai nėra lengva, reikia pasiplanuoti, reikia būti pasiruošusiam, kad ne visada paauglio elgesys bus malonus, tačiau tėvai visada pastebi daugybę privalumų, kai pavyksta rasti laiko tokiam buvimui dviese.

   3
7. 

   

   2014.02.15 19:26 (prieš 12 m.)

   Ačiū labai už vertingą informaciją, bandysiu šias žinias taikyti bendraujant su savo sūnum
8. 

   

   2014.02.15 21:30 (prieš 12 m.)

   Sėkmės jums
9. 

   

   2014.02.16 15:11 (prieš 12 m.)

   Dabar pas mus pati opiausia problema - kompiuteris
   Sūnus sėdi visą savo laisvą laiką, nieko nebenori visiškai daryti, net elementarių dalykų, tokių kaip higiena, tvarkymasis ir kiti namų ruošos darbai, net valgyt nenori, nes reikia pasidaryti, o kai paduoti gatavą, tai suvalgo. Kasdien pykstamės dėl to, net neįsivaizduoju, kaip spręsti dabar tokią problemą.
   Man atrodo, geriausia būtų išvis atimti kompiuterį, tada ir problemos nebūtų, bet čia ne sprendimas, greičiau būtų perlenkta lazda, kai šiais laikais visi žmonės kompiuterizuoti. Ir baisu, kad sūnus dar labiau neužsirūstintų dėl to. O kaip padaryti, kad jis saikingai sėdėtų prie kompiuterio, tai nežinau, kalbėjimai, susitarimai jokių vaisių neduoda.
10. 

    

    2014.02.22 19:48 (prieš 12 m.)

    Kompiuteris - viena iš dažniausių problemų, kuriomis skundžiasi paauglių tėvai. Tokioje situacijoje, kaip jūs aprašėte, jūs ir sūnus esate susikeitę vaidmenimis: jūs jo prašote, kad jis pasitvarkytų, nusipraustų, atnešate jam valgyti, o jis atmeta jūsų prašymus ir toliau sėdi prie kompiuterio. Pabandykite riboti kompiuterio naudojimą (suprantu, kad tai nėra paprasta, tačiau jei tarimaisi ir kalbėjimaisi neduoda jokio efekto, iš esmės nieko kito nelieka). Pavyzdžiui, paimkite kokį nors kompiuterio laidą ar detalę, be kurios kompiuteris neveiktų, ir prijunkite tik tuo metu, kai esate namuose, kad galėtumėte sekti, kiek laiko sūnus sėdi prie kompiuterio. Galbūt susitarus su kompiuteristais galima įdiegti kokią nors programėlę, kuri leistų naudotis kompiuteriu tik tam tikrą laiką. Arba įdiekite slaptažodį, kurį žinotumėte tik jūs.

    Antras žingsnis - apibrėžkite, ko iš sūnaus norite/tikitės, kad jis padarytų. Pavyzdžiui, nusipraustų, kažką apsitvarkytų, paruoštų namų darbus. Galite netgi sudaryti lentelę ir pakabinti ant šaldytuvo ar ant sienos, kur žymėtumėte, kokius darbus jis turi daryti ir ką jau padarė. Aptarkite, kad kompiuteriu naudotis galės tik tada, kai padarys, kas sutarta. Ir, žinoma, ribotą laiką, sakykim, 2 ar 3 valandas (laiką turėtumėte apibrėžti jūs, tėvai, atsižvelgdami į tai, kiek laiko sūnus prie kompiuterio sėdi dabar ir kiek laiko jam lieka nuo kitos veiklos). Beje, kartais vaikai, kuriems neleidžiama naudotis kompiuteriu, persėda prie televizoriaus. Tokiu atveju reikėtų elgtis panašiai: visai šeimai apriboti televizoriaus žiūrėjimą, sakykim, paėmus laidą.

    Iš tikrųjų tai sunkus darbas, ir, žinoma, teks atlaikyti paauglio pyktį, nepasitenkinimą, galbūt grasinimus ar kitokias manipuliacijas. Tačiau šis būdas yra vienintelis, leidžiantis keisti elgesį, kito nėra. Jūsų atveju gali būti kalbama jau apie priklausomybę nuo kompiuterio, o jeigu pasigilintumėte, kaip dirbama su priklausomais žmonėmis, tai vyksta labai panašiai, kaip jums siūlau: aiški dienos struktūra, aiškiai apibrėžta, kokius darbus reikės padaryti ir kokios pasekmės lauks, jei padarys ar nepadarys. Tiesa, kalbant apie kitas priklausomybes, priklausomas žmogus visiškai nuo jų atribojamas (pvz., nuo alkoholio ar nuo heroino). Čia šiek tiek sudėtingiau, nes reikia išmokti gyventi su ta pačia veikla, nuo kurios yra priklausomybė, tačiau išmokti ja naudotis saikingai... Pabandykite tai, ką paminėjau, ir būtinai į sūnaus elgesio keitimą įtraukite vyrą, nes, kiek aš turiu patirties, daugiausia problemų kyla tada, kai šeimos yra išsiskyrusios, tėčiai nenori bendradarbiauti ar yra atsitraukę nuo šeimos, tada sūnūs (kartais ir dukros) įsitraukia į netinkamą veiklą, o mamoms per sunku sukurti tinkamą sistemą su aiškia struktūra ir aiškiomis pasekmėmis...

    1

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!