Gal kas pasakys, kad ne i ta forumuka ilindau, nes dar tik trecio laukiuosi, bet as labai noreciau ir ketvirto vaikelio.
Mano panikes jau dideles ir kazkaip negalvojau tureti daugiau. Bet taip isejo, kad su sutuoktiniu issiskyrem. Dabar turiu kita zmogu. Irgi issiskyres, irgi dvi dukros is pirmos santuokos.
Mes kartu jau trys metai. Tai jis vos ne nuo pirmu dienu pradejo kalbet kaip noretu bendro vaikelio. Pirma nepriemiau tu kalbu uz tikra piniga. Po to labai ilgai svarsciau. Jis taip myli vaikus. Taip lengvai su maziukais randa bendra kalba. Ir su mano panikem gerai sutaria
Sakau, gerai. Bet jei darom, tai darom is karto porele.
As visad buvau nuomones, kad vienas vaikas ne vaikas. Aisku yra seses, bet kai maziukas eis i mokykla, panikes ja jau baigs
Maniskio dukros jau dabar pilnametes, gyvena atskirai. Vistiek didelis metu skirtumas ir bedravimas jau netoks. Todel ir noreciau, kad musu maziukas dar turetu broli ar sese sau artima siela
Ir dar nenoriu, kad maniskis labai islepintu vaika, jei bus vienas tai taip ir bus! O dar kai suzinojo, kad laukiames berniuko, skrajoja padebesiais, mane nesioja ant ranku.
Man irgi pikta skaityt komentarus, kad daug vaiku susilaukia tik asocialus. Ir kodel daugiavaikes visada turiu teisintis? Protu as suprantu, kad bus finansiskai sunkiau, bet man tai neatrodo toks svarbus argumentas, kai siela troksta supuoti savo stebukleli ant ranku. As tikiu, kad pajegsim ir susidorosim su iskilusiom bedom.
Pati nemaniau, kad tapsiu daugiavaike, bet visad pavydedavau didelems seimoms baltu pavydu.
Norejau, bet netikejau, kad pajegsiu. O dadar tikiu! Ir manau, kad viskas bus gerai!







