Tema, gal ir nuvalkiota, bet vis tik opi.
Dauguma turbūt labiau išgyvenate dėl santykių su anytomis, o pas mane atvirkščiai.
Visiškai negaliu bendrauti su vyro tėvu. Vyriškiui apie 60 metų, turtingas, valdingas žmogus, mėgstantis kontrolę. Be viso to dar ir alkoholikas. Dažnai būna išvykęs (dirba užsienyje, tad mėnesį praleidžia namuosę, mėnesį dirba užsienyje). Grįžęs kone nuolat geria, tuo metu namie visi tyli ir neva nekreipia dėmesio į problemą.
Tiek būdamas blaivas, tiek girtas yra be galo kandus, net piktybinis, dažnai "užšoka ant baltų arklių". Mane iš principo myli, neturi nieko prieš... bet aš negaliu pakęsti jo valdingumo, kandumo ir ironijos viso pasaulio atvžvilgiu, tad kiekvienas pasisvečiavimas vyro tėvų namuose man sukelia begalinį stresą... kyla prisiminimai apie savo tėtį alkoholiką (kurį dėl tos bėdos palaidojau) ir nepaaiškinama agresija. Negaliu ir nenoriu jo suprasti, nesuprasti iš kur pas žmogų gali būti tiek pykčio ir purvo viduje.
Prieš anytą neturiu nieko prieš, ji mane be galo myli, vis tik dažnai jaučiu keistą pasibjaurėjimą jos atžvilgiu. Nesuvokiu, kaip tokia graži, išsilavinusi moteris, gali gyventi su visišku sielos ubagu, degradavusios širdies žmogumi, kuris yra ir ranką pakėlęs ir šiaip gražiais žodžiai nelepina....
Dilema yra tame, kad svarstau, ar privalau lankytis tuose namuose, kai tėvas "užgėręs"?
Gyvename kitame mieste, tad mūsų apsilankymai nėra dažni. Atvykstame savaitgaliui. Per tą laiką dar lankome ir mano tėvus. Atvirai tariant, mielai ten išvis nevažiuočiau, kai jis namie, mano vyras supratingas - jei nuspręsčiau kaskart nakvoti pas savo mama, isterijų nekeltų. Bet vis tik myliu jį ir gerbiu jo mamą.
Kaip manote, ar iš pagarbos jam ir jo mamai, turėčiau lankytis jo tėvų namuose, kai tėvas girtas?







