Perskaičiau visą temą, pasisakysiu iš savo, nepastojusios 8 metus, pusės. Ir nors autorės pabaiga sėkminga, gal mano postas padės kažkam kitam. Į detales ir terminus nelįsiu, nes dauguma tiesiog jų nesupras 
Taigi, nors priešingai nei autorei, kuriai buvo diagnozuotas NKN (neaiškios kilmės nevaisingumas), mūsų poroje buvo visa puokštė problemų (kritinis AMH jaunam amžiuj, vyro bėdos, eigoje prisidėjo ir genų mutacijos reikalai ir pan), paskaičius šią temą, man kilo keletas minčių:
1. Nėra tokios diagnozės kaip NKN. Patikėkit, jau kur kur, bet šiame kelyje pradėjus kapstyti galo nesimato. Viskas priklauso nuo to, kiek to noro domėtis ir skaityti turi pati pora ir su kiek labai gilintis į nevaisingumą gydytojais ta pora susiduria. O tos problemos gali būti nuo psichologinių iki fiziologinių.
2. Kilo diskusija dėl IVF. Reikia suprasti, kad nevaisingumo kelias irgi turi savo etapiškumą - natūraliai-natūraliai su stimuliacija-stimuliacija IUI-IVF-donorystė. Ir kai iš eilės einantys etapai rezultato neduoda, pora turi 2 kelius - nedaryti nieko arba rinktis IVF. Nedaryti nieko gali sau leisti labai jauna pora, ir tai, jei tikrai tyrimai rodo, kad to laiko jie turi. Kiti tiesiog darosi IVF. Kas nori darytis IVF? Niekas. Nes visi puikiai supranta, kad tai tikrai ne desertas kūnui (pati praėjau 2 IVF ne Lietuvoje) ir kad sėkmės procentas tik 30-40 proc. Bet, pasikartosiu, praėjusi visus etapus iki tol (kurie, tikėtina, užtruko ne mažiau nei 3 metus), kokį pasirinkimą dar turi pora? Tai šioj vietoj kraštutinumų būti negali. Kaip ir kitas kraštutinumas - brukti IVF, neva jei nesidarai IVF - per mažai nori vaikų. Nieko panašaus. Tikėjimas yra būtina viso šito proceso dalis. Ir jei moteris jaučia, kad IVF ne dabar, ne jai, jokiais būdais nerekomenduočiau eiti šiuo keliu. Lipimas per save neduoda rezultatų. Tokiu atveju, faktą, kad laikas visgi bėga ne poros naudai, moteris kaip atsakomybę prisiima sau ir ieško kitų kelių. Mes asmeniškai per tuos 8 metus turėjom įvairių etapų - nuo visko darymo iki nieko nedarymo 
Bet savo situacijoj aš supratau, kad nieko nedarymas bus tik laiko tempimas, vis labiau senkantis ląstelių rezervas jau beveik be tikimybės pastoti. Bet tai tik mano situacija.
Tik dar viena blogybė dėl IVF yra ta, kad jis apibrėžiamas kaip kažkoks baubas, dirbtinumas ir t.t. Kai išmesim iš žodyno žodį "dirbtinis" ir pakeisim į "pagalbinį", visuomenės požiūris pasikeis
3. Pasikartosiu, kad ir ko imtųsi pora, ji turi tikėti, kad pavyks. Ar tu tiki į Dievą, ar Alachą, ar taburetę - jokio skirtumo. Tik su tikėjimu paraleliai turi eiti kažkokie veiksmai - tradiciniai arba alternatyvūs - homeopatai, bioenergetikai, pasėdėjimai ant vaisingumo akmens, žvakių degimai prie visų pasaulio madonų. Kas tai praėjo, mane supras
p.s. aš pastojau natūraliai 35m, kas žiūrint į mano rezultatus buvo beveik neįmanoma ir kuo sunkiai tiki medikai. Buvo tikėjimo, buvo netikėjimo, bet net ir prieš pastojimą aš laikiausi principo, kad iš savo pusės darau max, kad galėčiau sakyti, jog padariau viską, kas buvo mano valioj.
Vaikas
