2012.02.17 11:15 (prieš 13 m.)
Vėjaraupių komplikacijų atsiranda 1:50 atvejų. Dažniausiai pasitaiko pūlinga odos infekcija, sukelta streptokokų ir stafilokokų (piodermija, rožė, flegmona), rečiau įvairios neurologinės komplikacijos – meningitas, encefalitas, poliradikulitas ir kt.
Gali būti pneumonija, hepatitas, trombocitų sumažėjimas. Sunkiausios komplikacijos yra vėjaraupių encefalitas ir pneumonija. Paaugliams, suaugusiems, nėščioms moterims, žmonėms kurių imuninė sistema nusilpusi – komplikacijų dažnis keliolika kartų didesnis. Iki visuotinio skiepijimo pradžios JAV kasmet nuo vėjaraupių mirdavo 100 žmonių.
Persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Tačiau virusas turi savybę dešimtmečius gyventi nervų mazguose šalia stuburo ir gali reaktyvuotis, - susergama juostine pūsleline. Šia liga kasmet suserga 600 tūkst. – 1 mln. amerikiečių.
Ji pasireiškia vienpusiu, skausmingu pūsleliniu bėrimu – dažniausiai krūtinės ar veido srityje. Po to mėnesius ir metus gali tęstis skausmas, įvairūs nemalonūs jutimai. Jei vaikas persirgo vėjaraupiais naujagimystėje ar iki 18 mėn – labiau tikėtina, kad jam ateityje pasireikš juostinė pūslelinė
Vėjaraupių vakcina buvo sukurta 1970 metais ir yra naudojama vaikų ir suaugusiųjų skiepijimui. Skiepijimo tikslas – sumažinti vėjaraupių atvejų skaičių ir išvengti sunkių, komplikuotų ligos formų. Ji taip pat saugo nuo įgimtų vėjaraupių ir nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje.
Jos efektyvumas – 71 – 100 procentų. Nuo vidutinio sunkumo ir sunkios ligos formos apsauga 95 – 100 procentų. Viena dozė apsaugo 85 procentus paskiepytųjų.
Jei kūdikio motina turi imunitetą nuo vėjaraupių – kūdikis gimsta turėdamas antikūnų, saugančių nuo vėjaraupių. Per šešias savaites jų sumažėja perpus. 5 mėn amžiuje antikūnų beveik nelieka.
Vėjaraupių vakcina yra gyva susilpninta vakcina, ji rekomenduojama vaikams nuo 12 mėnesių amžiaus. Anksčiau vaikams iki 12 metų buvo siūloma viena dozė, bet nustatyta, kad per keletą metų imunitetas vėjaraupiams susilpnėja, todėl dabar yra rekomenduojamos dvi dozės.
Pirmąją dozę rekomenduojama įskiepyti 12 – 15 mėn amžiaus vaikams, antrąją 4 – 6 metų.
Antrąją dozę galima skiepyti ir anksčiau: vaikams iki 13 metų rekomenduojamos dvi dozės mažiausiai 3 mėnesių intervalu, vyresniems nei 13 metų minimalus laikotarpis tarp dviejų dozių 4 – 8 savaitės. Visiems, anksčiau gavusiems vieną dozę rekomenduojama įskiepyti antrąją. Dvi dozės 98 procentais atvejų apsaugo nuo vėjaraupių ir 100 procentų nuo sunkios ligos formos. Imunitetas yra ilgalaikis. Galima skiepyti sergančius leukemija vaikus, jei yra ligos remisija.
Jei po kontakto su vėjaraupiais dar nepraėjo 72 val – galima skiepyti, ligos galima išvengti arba persergama lengvesne ligos forma.
Jei moteris planuoja nėštumą ir nėra tikra ar yra sirgusi vėjaraupiais, skiepytis reikėtų mažiausiai prieš mėnesį iki nėštumo, arba 1 mėn po gimdymo. Nėščiųjų skiepyti nerekomenduojama.
Jei žmogus nežino ar yra sirgęs vėjaraupiais – skiepijimas neturės jokių neigiamų pasekmių.
Kokie galimi vakcinos šalutiniai poveikiai?
Vėjaraupių vakcina yra efektyvi ir saugi. Labai retai, maždaug po dviejų savaičių nuo vakcinos įskiepijimo gali atsirasti keletas pūslelių odoje. Skiepijimas ne tik apsaugo nuo ligos, jis padeda išvengti socialinio šeimos gyvenimo sutrikdymo: tėvams nereikia nedarbingumo pažymėjimo, nebūna „siurprizų“ prieš keliones, šventes, skiepijant vyresniuosius – galima padėti apsaugoti vaikus neturinčius vienerių metų.
