2014.08.09 09:36 (prieš 11 m.)
Labas rytas,
kaip gerai suprantu autorės pyktį ir nuoskaudą.
Aš su savo anyta ir uošviu niekada atvirai nesipykau, bet širdyje tų žmonių vis labiau ir labiau nekenčiu, o priežasčių milijonas. Jo tėvai mane kaltino tuo, kad aš griaunu normalius vyro ir tėvų santykius, kad griaunu jų šeimą, anyta pareiškė, kad žmona privalo eiti paskui vyrą, prisitaikyti prie vyro giminės, bet ne jie tą turi daryti. Gimus vaikams, anyta atvykusi į ligoninę pasakė, kad ji mūsų vaikų neprižiūrės, nors niekas niekada to net neprašė. Iki metų ji nėra paėmusi tų vaikų ant rankų, nelankė, neskambina - pasiteisinimas- vaikas iki metų yra tėvų rūpestis ir savaime suprantama, kad ji nenori jo lankyti, kol jis nevaikšto, kol jį reikia nešioti, jis, anot jos, nepažįsta žmonių ir nebendrauja.
Prieš mėnesį buvo jaunėlio krikštynos, tai anyta sugebėjo pavėluoti, o blogiausia, kad vyro močiutė niekieno neatsiklaususi paprašė kunigo, kad reikia palaukti vėluojančių. Tad visi svečiai, pavargę, irzlūs vaikai, kunigas, fotografė laukėm vėluojančių ( jie amžinai visur vėluoja). Aš buvau įsižeidusi, tai mano su vyru šventė, mes ir turėtume nuspręsti, laukti ar ne vėluojančių.
Ir žinot ką aš pasakysiu - pirmą kartą gyvenime aš nebeiškenčiau ir praėjus savaitei po krikštynų VISKĄ pasakiau anytai ir uošviui. Oi kaip įsižeidė!!! niu ir tegu, man jau dzin. Pagaliau širdyje taip ramu. Pagaliau vis mažiau ir mažiau pykstamės su vyru dėl jo tėvų
Temos autorei noriu palinkėti stiprybės PASAKYTI viską, ką galvojate. Ir nereikia atidėlioti, problemas reikia spręsti čia ir dabar, o tada nekils ir klausimų, kaip reiks elgtis per krikštynas