Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir papasakoti savo gimdymo istoriją.
Gimdžiau 2017 - ųjų spalį. Paskutinėmis nėštumo dienomis visą šitą temą išnarščiau iki kaulelio, vis ieškojau priežasties bijoti to kažko, kuo visos taip gąsdino
bet niekaip neišsigandau, iš viso jausmas buvo toks, tarytum aš niekada negimdysiu, o vaikas pats savaime atsiras ant rankų.. ahhhaaaa.
Šeštadienį atsikėlę su vyru susiruošėm važiuoti pirkti naujų pagalvių, batų, aplankyti jo mamą.. ir prisiplanavom begalę visokių darbų.. Jau buvo sunkoka vaikščioti, vis norėjau pasėdėti kur, jaučiausi didelė ir nerangi, bet pasiryžau viską nuveikti ir nieko neatidėlioti, nes o jeigu čia paskutinis išėjimas, o po to jau tik su vaiku?? tai žodžiu visą dieną visur vaikščiojom, viską pasidarėm.. grįžom namo ir apėmė toks nuovargis, kad tiesiog griuvau į lovą, o buvo gal kokia 18h.. užsidengiau langus, palindau po koldra ir liepiau manęs nebejudinti.. ir niekas manęs nejudino iki ryto.. Prabudau ketvirtą, nes jau baisiausiai norėjau į tualetą. Nueinu, čiut matau kažką pro užtraiškanojusias akis, nusimaunu kelnaites, o ten rausvas krešulys, teplionė.. iškart akys atsimerkė stipriau, galvoju, nu va, pagaliau pasirodė kamštis.. viską apsivaliau, įsidėjau higieninį paketą ir nuėjau atsigulti. Kurį laiką pagulėjau ir pradėjau jausti maudimą. Pasivarčiau nuo vieno šono ant kito ir supratau, kad nepraeina.. Maudimas vis stiprėjo ir supratau, kad nieko čia gero nebus
įsijungiau sąrėmių skaičiuoklę.. iš pradžių maudimas bangomis užeidavo kas kokias 6 minutes, vėliau kas 5.. ir kaip pradėjo mausti kas 4
minutes kėliausi iš lovos ir pamaniau geriau pavaikščiosiu. Užsikaičiau arbatos, iš spintelės išsitraukiau paslėptus Toffifee saldainius ir iš to streso visus suvalgiau
maudimas vis intensyvėjo ir net nebandė liautis, vis delsiau kelti vyrą, bet supratau, kad jau laikas.. Pastuksenau jam miegančiam į petį ir sakau, kad man rodos jau gimdysiu. Vyras atsisuko sakom a tu rimtai?
sakau jo.. pašoko jis iš lovos, puolė rengtis, buvo apie 7.30 ryto, kaip tik tas rytas kai sukosi laikrodis į priekį.. ir kaip tyčia mašiną palikom toliau nuo namų, tad reikėjo ją atsivaryti.. vyras išėjo, o mane apėmė tokia baimė
kad nežinau kas čia bus, kaip elgtis, kodėl viskas taip greitai, kodėl sąrėmiai iš karto tokie dažni, ar spėsim į ligoninę ir bla bla.. ir grįžo vyras. Padėjo nulipti laiptais, žemyn, kol ėjau iki mašinos ištvėriau kokius 3 sąrėmius
o kol nuvažiavom į ligoninę dar kokius penkis.. atvažiavus į ligoninę mane priėmė labai draugiška moteriškė, maloniai pakvietė pas save, apžiūrėjo, surašė duomenis, tačiau kaip tik tuo metu keitėsi pamaina ir toliau teko bendrauti su baisiausiai surūgusia boba.. žodžiu, pasodino ant lėktuvo, apžiūrėjo kaklelį, užfiksavo sąrėmius. Buvo 4 cm atsidarymas. Iš karto nusiuntė į gimdyklą ir pasakė, kad namo jau tikrai neišleis, šiandien pagimdysiu. Dar leido nueiti į tualetą, ėjau viena, bet visą laiką manęs prie durų laukė seselė, klausinėjo ar viskas gerai. Išėjusi iš tualetą pažiūrėjau į vyrą ir jis iš karto suprato, kuo viskas baigsis, mačiau jo išsigandusį veidą, atrodo susijaudinęs dėl manęs, o mintyse pagalvojau, kažin ką jis pamatė mano veide :DDD
Taigi nusiuntė mus į gimdyklą. Davė persirengti naktinius, parodė kur kas yra, kur ką galiu rasti, užsirašė informaciją dėl skiepų ir išėjo.. o tada sąrėmiai pradėjo dar labiau intensyvėti.. Apie dešimtą jau prašiau vyro, kad pakviestų akušerę, nes norėčiau epidūro, o ji atėjusi ir patikrinusi kaklelį pasakė, kad jis nebespės suveikti, nes jau 8 cm atsidarymas.. pasidarė dar blogiau kai supratau, kad lengviau nebus ir niekas man nepadės.. pasiūlė pakvėpuoti dujų, sutikau, nes jau nežinojau ko griebtis.. atvežė aparatą, kvėpavimas niekuo nepadėjo, tik jaučiausi apsvaigusi, kaip girta, vyrui darėsi sunku su manimi susikalbėti, per skausmą jau nesupratau ką kalbu, neatsakinėjau į klausimus, nes nepavykdavo susikaupti.. jaučiau, kad nebegaliu jau kentėti, kad labai man spaudžia ir kad labai noriu kakoti. Atėjusi akušerė liepė pakentėti ir kai jau visai nebegalėsiu, tada kviesti ją.. bet aš nežinojau ką reiškia labai nebegalėti... tad kentėjau iš visų jėgų.. nors jaučiau, kad labai blogai jau, kad lenda ir sunku sulaikyti.. eigoje sugedo tas dujų aparatas, nebebuvo jokio palengvėjimo nei sekundei..atėjo akušerė ir nuleido vandenis, pažiūrėjo, kad jau 10cm atsidarymas ir kad vandenys nešvarūs, todėl nebegalima laukti.. liepė kuo greičiau stumti. Pakėliau galvą, o ten pamačiau kokius aštuonis žmones aplink mane, kažkas laiko, kažkas kalba, kažkas tik žiūri. Aplinkui laksto seselė ir kažką valo, tvarko mane, pajungia aparatus kraujospūdžiui... guliu, kenčiu, su niekuo nekalbu, nes nepajėgiu ir nesuprantu kas vyksta.. pradedu stumti, sugniaužusi vyro ranką stengiuosi iš visų jėgų ir nesiseka.. man liepia neeikvoti jėgų šaukimui ar rėkimui, o aš net nesupratau, kad šaukiau ar rėkiau.. Sekančio stūmimo metu jau pavyko geriau, tačiau man pasakė, kad prakirps, nes užstrigo vaiko rankytė ir eina kartu su petuku.. net ausyse stovi tas garsas kai kirpo... po jo stūmimas buvo nebe toks sunkus, vaikelis išsprūdo iš karto.. kruopytė buvo tamsiai rausva, šlapia, susiraukšlėjusi, šilta ir iš karto ją paguldė man ant krūtinės.. griebiau ją į rankas kaip didžiausią trofėjų, stvėriau ir apglėbiau, saugojau nuo šalto ir svetimo pasaulio... tarytum susiliejau su savo dukrele... ji verkė, kūkčiojo, o aš kvėpavau jai į šlapius plaukus, atsidusau ir pagalvojau, pagaliau ..
Mano dukrytė gimė 13 val. 15 minučių, svėrė 3820g, jos ūgis buvo 52cm. Mažytė ir putli mano mergytė. Šiandien jai jau beveik pusantrų metukų, bet rašydama visą istoriją bliaunu kaip jautruolė
Placenta ir siuvimas po visko buvo labai nemalonūs, baisesni už stūmimą, gyjimas ir visa kita dar žiauriau
bet viskas praėjo, daug kas pasimiršo..
dukrelė kada nors tikrai turės sesę ar broliuką