Išvalymas: ar skauda po jo?

«1 20 35 3941 45 50 68 Kitas »

IvaZ

A. K. 12 m.

K. K. 14 m. 2 mėn.

2014.12.08 10:24 (prieš 11 m.)

Įdomią temą palietėt, apsigimimo nustatymą dar negimus... Aš nėštumų metu apie tai galvojau nemažai, kaip tikriausiai ir kitos būsimos mamytės. Tai pirmo nėštumo metu galvojau - na, iš esmės turbūt negalėčiau aborto pasidaryt dėl menkutės tikimybės kad vaikas gims nesveikas. Tuo metu tai įtakotų tik mano gyvenimą (gal ir vyro, jei nepabėgtų). Bet va antro nėštumo metu tai tikrai jaudinausi, nes jei antrasis būtų vaikutis su negalia, pirmiausiai labiausiai nukentėtų vyresnėlis. Jei dėl savęs tai aš galėčiau paaukot gyvenimą to vaiko slaugymui, bet o kaip gi kitas vaikas? Kaip jam gyvent reiktų? Kas juo rūpintųsi? Tuomet ir pradedi abejoti ir galvoti gal visgi geriau būtų abortas sužinojus apie tikimybę...

2014.12.08 20:51 (prieš 11 m.)

Paskaitynėjau temą ir bučiau „iškentusi“ nepakomentavusi, tačiau kai išvydau kalbant apie neįgalius vaikučius, apie jų gimdymą, nutariau vis tik parašyti... Tiesiog nesusilaikiau... Kiek čia Jūsų augina neįgalius vaikus? Kiek Jūsų ištiesų eina šį kelią ir suvokia ką tai reiškia? Žinot, nesu abortų „šalininkė“, kaip ir nesu jų „priešininkė“... Man kartais būna šiurpu, kai apsisprendimą atlikti abortą lemia tokie argumentai :

...dabar negaliu turėti vaikų, nes siekiu karjeros...
arba ...dabar turim pasirūpinti savo socialine gerove – dar neturim geros mašinos, nuosavo būsto...
arba ...tai jau ketvirtas, penktas, šeštas ar ten dešimtas vaikas – daugiau jau gimdyti nebegaliu...(iš karto kyla klausimas, o į lovą nesigulti irgi turbūt negali?) ir pan. ir t.t.

Kas čia? Vaikų darželis? Jei esi toks nebrandus žmogus, kad tokie gyvenimo „niekai“ lemia tokius svarbius ir negrįžtamus gyvenimo sprendimus – gal iš tiesų vertėtų nors minimaliai pasiskaitynėti apie moters organizmą, ciklą, galų gale pasidomėti kontracepsija (neatmetant natūralaus planavimo galimybės esant reguliariam ciklui, kas manau yra geriau nei cheminė kontracepsija) ir t.t. ir pan. Baisu jei seksas yra tik viena iš atsipalaidavimo, pasilinksminimo ir malonumo formų. Tereikia trupučio fantazijos ir galima rasti visą eilę kitų būdų „pasilinksminti“... O jau šeimos planavimo formų gausa šiais laikais iš viso yra be galo plati – tik akiratį reikia plėsti... Juk esame mąstančios būtybės ir tuo skiriamės nuo tūkstančių rūšių gyvūnų, nuo šimtų primatų, kurie tiesiog pasikliauja gamtos atranka ir leidžia sau paklūsti instinktams, chemijai... Tai kodėl niekaip nepribręstam brandžiai ir svarstytai tėvystei (juk tas prasideda ne nuo vaiko gimdymo ar negimdymo, o nuo pasirinkimo su kuo guluosi į lovą ir atsakomybės už savo veiksmus...)?

Bet kai kalba pasisuka apie neįgalaus mažylio atėjimą... Genetinių ligų, ligų kurių pasekoje lemiamas protinis atsilikimas atveju – aš nesu kategoriška. Labai lengva pasakyti niekada taip nepadaryčiau, arba daryčiau tada, tada ir tada - kol tai tėra bla bla bla... Gražučiai, dideles vertybes „atspindintys“ žodeliukai iš neįgalųjį porą kartų iš toli mačiusio žmogaus lūpų... Nereikia visko simbolinti ir gražinti... Kaip nereikia ir nurašyti tų kitokių žmonių į visuomenės gyvenimo paraštes... Palinguojant galva „ajajai kokie vargšai.... Oi kokie egoistai tėvai... Taip nepagalvoti apie vaiko gerovę....“ Sprendimus priimi ne forume svaičiodamas, o tada kai būni kryžkelėje. JEI BŪNI JOJE (tyrimai ne visada ir ne viską parodo)... Ir būtent tos, tuometinės, aplinkybės, nuojautos, jausmai ir dar dešimtys kitų faktorių nulemia sprendimą. Tad kol nestovi eilėje į operacinę – tos mintys tik svaičiojimai. Žinot, tą dieną kai savo akeles atvėrė mano neįgalus mažylis - aš jau žinojau - esu dėkinga likimui, kad mūsų tyrimai buvo geri, kad nėštumas buvo sklandus ir kad likimas nė nedavė man dvejonės ar abejonės gimdyti vaikuti ar ne... Nu durniu durnė... Džiaugiasi ir didžiuojasi savo neįgaliu vaiku... Šiandien mūsų namuose bėgioja kitoks vaikutis. Ar atsukus laiką atgal ryžčiausi abortui? Kas būtų jei būtų... Atsakymas – pasvaičiojimai apie tai kas būtų jei būtume žinoje diagnozę... tai ką patyriau iki šiol man kelia dvejopus jausmus – ką geriau pasirinkti? Šiandien aš vėl pasirinkčiau jį. Ir tik aš viena žinau kodėl... Mano vaikas man kompensuoja duobes ir akmenis mano kely. Aš norėjau vaiko ir jį turiu – jis mano vaikas, ne negalia, ne trisomija, o mano kūnas ir kraujas – visas be išimties nuo kojų pirštukų iki bukos nosytės... Ar buvo baisu? O taip. Ši žinia kaip cunamis nusiaubė visą mano pasaulį... Bet būtent mano vaikas šiandien man padeda suklijuoti mano pasaulį, sustiprinti jį ir sudėti atgal jau kitaip, su kita patirtimi, kitokiu mąstymu ir nauja siela, kurioje atsirado vietos begalei dalykų, kuriems galbūt jos pristigo iki šiol. Kartais imu ir tyliai pasvarstau - kas tu tokia, moterie, kad gali spręsti gyventi šiam žmogučiui ar mirti.... Kaip tu gali nuspręsti užgesinti gyvybę, kuri visa esybe nori neužgęsti? Bet iš kitos pusės tai juk ir tavo gyvenimas? Juk būtent tu stumdai akmenis nuo savo „kitokio“ vaiko kelio? Kai ir dirbi, ir mokesčius moki, o tvarkantis negalios dokumentus – tave ima ir išvadina šalies ir piliečių "išlaikytiniu" ir mokesčių mokėtojų "našta"... O kur dar patyčios, nulydintys žvilgsniai, smerkimas? Galvojate, kad sunku tik vaikui? Ar tikrai?

57

crema_fina

Mažylis 11 m. 10 mėn.

Princesytė 15 m. 10 mėn.

2014.12.08 23:42 (prieš 11 m.)

Na kiekvienas ridename savo gyvenimo akmeni.....

karolina.kot

M 6 mėn. 3 sav.

D 2 m. 6 d.

2014.12.09 01:23 (prieš 11 m.)

Kiekvienas priima savo manymu tinkamiausią sprendimą..
Pirmojo klausimo-pasisakymo autorei linkiu stiprybes, nes jei sugebėjo priimti tokį svarbų sprendimą, laikui bėgant sugebės ištverti tiek fizinį, tiek dvasinį skausmą.
Kiekvienas turi skirtingą supratimą apie šeimos laimę, ir džiaugiuosi, kai žmonės laiku supranta, ar galės tą norimą šeimos laimę mažyliui suteikti ar ne!!

Ir tikrai nemanau kad tokiame ankstyvame laikotarpyje tai galima laikyti vaikelio žalojimu.. PAČIOS PAGALVOKITE, kiek iš jūsų jau nutuokėte būdamos 7 savaičių kad jau turite vaikelį.. greičiausiai tik pusė. Ir neabėjoju kad ne ką mažiau jį žalojote naktiniais vakarėliais ar nesveika mityba tas 7 savaites...

Panaši buvau ir aš, 19 metų.. nuo paauglystės svajojau apie šeimą, bet jos kol nebaigsiu mokslų, neplanavau... deja, pavėluotai sužinojau apie užkibusį grūdelį.. net nespėjau pasidžiaugti šiuo stebuklu, nes apėmė neapsakoma baimė,kiek per tas savaites, savo gyvenimo būdu, pakenkiau šitam grūdeliui, jo vystymuisi.. baimė buvo tokia stipri, kad ištisas paras negalėjau miegoti ir valgyti, ilgai galvojau ar vertėtų pašalinti kol dar nepervėlu.. taip man begalvojant išsilaikė džiaugsmelis dar vos 3 savaites.. neatlaikė mano jaudulio.. ir ta man diena buvo laimingiausia pasaulyje, nes sužinojau, kiek daug nuo manęs priklauso, ir kad šis grūdelis dabar gyvens geriau... ir nuo tos dienos radikaliai pakeičiau savo gyvenimą ir įpročiaus.. kad net ir užkibus tokiam netyčiukui jis nuo pirmos dienos jaustūsi laukiamas ir augtų sveikas..

Manau ir šiai, tikėtina ateityje būsimai mamytei, tai bus puiki gyvenimo ir saves atradimo pamoka :4u:

2Vilė

Viltė 2 m. 10 mėn.

Kajus 8 m. 1 mėn.

Goda 11 m. 9 mėn.

2014.12.10 15:35 (prieš 11 m.)

MergaiteKaralaite parašė:
Aciu uz atsakymus. Nesitikejau nei teigiamu nei neigiamu atsakymu,norejau atsakymu is patirties,o nuomones mano nepakeis niekas,kadangi tik man reikes gyventi mano …

Sėdite sau prie kompiuterio, ramia sąžine šypsotės, sakote jog pamiltumėt vaikutį. Vaikutis jau yra, o jūs jį žudote. Nemanau kad blogas tas jūsų gyvenimas jeigu sėdite čia, prie kompiuterio. Nueikite pas psochologą. Ai ir neberašykite savo šitų juodų minčių viešai, eikit pas psichologą geriau, ir dar į bažnyčią nueikite. Niekada nesuprasiu kaip suaugusiai moteriai tokios kvailystės ir nuodėmės į galvą šauna. Atsiprašau kad aš šitaip, bet tiesiog labai sujaudino, apmaudu kad tai vyksta

2014.12.10 16:12 (prieš 11 m.)

crema_fina parašė:
Na kiekvienas ridename savo gyvenimo akmeni.....

Taip, kiekvienas. Ar Jūs perskaitėte kur nors skundą, kad mano akmuo man per sunkus? Tačiau smerkimas vieno ar kito žmogaus sprendimo niekur neveda. Ne kiekvienas tiek pat stiprus ir ką čia kurti pasakas ir simbolinti - auginti neįgaliuką be galo sunkus DARBAS. Taip, nes tai jau lieka nebe vaiko auginimas, o darbas – darbas su savimi, su vaiku, su šeima, apskritai su aplinka... Nuolatinės vienokios ar kitokios pastangos. Ir tai nėra lengva, dažnai net ir labai sunku. Savo komentaru tenorėjau pasakyti, kad gyvenimas labai margas ir kartais iš tiesų mylėti yra daug sudėtingiau nei tiesiog glausti prie savo krutinės... Bet tai suvoki tik tada, kai pats imi kopti "į kalną" Kodėl sunku mūsų visuomenėje gyventi žmonėms su negalia, ypač psichine? Ne dėl ligų, ne dėl fiziologinių ar panašių nepatogumų.. Sunku nes mes, sveikieji, būdami stiprus ir įvardijantys save "NORMALIAIS", nubrėžiame ribas kas yra normalu, o kas ne ir išstumiame tuos "kitokius" į tą užribį. O dabar iš viso pasukiosit pirštą prie smilkinio Kartais apsidairau ir padėkoju Dievui, kad jis pasirinko mūsų šeimą ir tokį vaiką davė būtent mums, galintiems juo pasirūpinti, suvokiantiems kiek ir ko jam reikia, o ne kokiai asocialiai šeimai, kur jis egzistuotų iki užgęstu jo gyvenimo žvakė Mes suteikiam džiaugsmą, laimę, meilę, didžiulį rūpestį ir nepaliaujamą didžiavimąsi vaikui, kuris labai vertas būti mylimas, vertas jaustis taip pat šaunus, taip pat gabus... Ir nepatikėsit - jis daro mus laimingus

11

crema_fina

Mažylis 11 m. 10 mėn.

Princesytė 15 m. 10 mėn.

2014.12.10 16:30 (prieš 11 m.)

svecias parašė:
Taip, kiekvienas. Ar Jūs perskaitėte kur nors skundą, kad mano akmuo man per sunkus? Tačiau smerkimas vieno ar kito žmogaus sprendimo niekur neveda. Ne kiekvienas t…

Tai as juk netaikiau butent jums...
O mama savo vaika myles,kad ir koks tas vaikas bebutu. O pikti zvilgsniai,tylus apkalbejimai,smerkimas yra visuomenes problema.... net cia,sioje temoje,kiek moteru pasmerke autore? Kokia teise turi teisti,smerkti zmones,kurie taves nepazysta,nezino tavo gyvenimo,visur pilna keliu ir klystkeliu....

2014.12.10 16:36 (prieš 11 m.)

crema_fina parašė:
Tai as juk netaikiau butent jums...
O mama savo vaika myles,kad ir koks tas vaikas bebutu. O pikti zvilgsniai,tylus ap…

ups Taip jau nutinka kai skaitai Jūs teisi. Nieko nėr lengviau kaip pagrūmoti piršteliu... ajajai kaip taip galima - aš va vertybes turiu ir taip niekada, niekada, niekada nepadaryčiau... Tik kaip ten patarlė sako - nespjauk....
2014.12.10 16:50 (prieš 11 m.)

crema_fina parašė:
Tai as juk netaikiau butent jums...
O mama savo vaika myles,kad ir koks tas vaikas bebutu. O pikti zvilgsniai,tylus ap…

Niekas gal nebūtų smerkęs jei nebūtų grįžus is aborto ir pradėjusi rašyti kaip didžiuojasi savim dabar kai jau po visko tai gal nereikėjo didžiuotis ir džiaugtis tuo taip

2
2014.12.10 17:10 (prieš 11 m.)

Temos autorės moralė - jau kita tema... Bet faktas išlieka tas pats, nė vienas negalim NURODYTI kuo žmogui didžiuotis, o kada jausti skausmą. Kaip ir gerumo ar tų pačių visų dabar taip "madingai" eskaluojamų vertybių tuščiam žmogui per prievartą į dušią nesudėsi. Garsi vokiečių aktorė Uschi Glas, pati iškentusi aborto patirtį, trumpai ir tiesiai pasakė: “ Aborto tema netinkama, kad apie ją daug plepėtume ir lyg didžiuotumės abortais. Abortas yra sielvarto priežastis“. Ir viskas tuo pasakyta...

5