2020.05.01 01:05 (prieš 5 m.)
Jungiuosi prie grupės. Man 37 metai, turiu tris vaikučius, kurių mažiausiam vos 1,5 ir piktybinį antros stadijos krūties vėžį. Kol kas dar nieko nesuprantu ir nesusigaudau, skaitau blogus ir forumus, tačiau viskas atrodo labai sudėtinga. Šokas didžiulis, kas matyt yra normalu ir praeis. Gailestis sau, kaltų ieškojimas-ko gero tipinės pirmų savaičių būsenos kai dar nlb kas aišku, išskyrus diagnozę. Gal kas galit patarti patyrusį psichologą? Reikėtų pasitarti kaip pasakyti vaikams (dičkei jau 11), suprasti kaip galimai išgyvens tai mano vyras ir apskritai ką tai reiškia šeimai, darbams, planams. Neturiu žalio supratimo - kiek laiko galiu turėti nedarbingumą, kokia tikimybė, kad galėsiu dirbti, kokia tikimybė, kad gebėsiu pasirūpinti trim savo mažyliais.. daug visko.. liūdnai ir susivėlę. Jau nebeverkiant, bet it per miglą.. mirt nesiruošiu, turiu dar ką čia veikt, bet bijau proceso.. labai.. žinau, normalu