Prieš kelias dienas grįžau iš santariškių, po medikamentinio nėštumo pašalinimo. Nėštumas 18+4, pagal dydį buvo 17+1. Santariškėse patvirtino, jog širdelės veikla sustojusi, ir jog sunkinanti aplinkybė jis placenta įsitvirtinusi priekinėje gimdos sienoje, ant cezario pjūvio rando, todėl gali gausiai kraujuoti, būti įaugę į randą, neatsidalinti, ir gali tekt po visko, daryti abraziją. Iškart dėl abrazijos nesutiko, per didelis nėštumas. Dėl nuskausminimo, nuramino, kiek reikės, tikrai, tiek ir duos, čia sako ne vieta taupyti... Apie pietus paguldė, paėmė tyrimus, kol nesulauks PGR sakė nieko nedarys. Apie 5 val atnešė vaistų. Pirma dozė cytotec pradėjo veikti dar čiulpiant tabletę, po 15 min pradėjau jaust nugaros ir intensyvesnį pilvo maudimą. Per valandą įsibėgėjo, kad gulėt nebegalėjau, vaikščiojau, tupėjau ant grindų prisiglaudus prie radiatoriaus, labai purtė šaltis. Prisitraukiau kėdę, jog turėčiau į ką atsiremt, ir laukiau. Skausmai intensyvėjo, bet buvo dar pakenčiami. Vėliau apėmė ašaros, dėl to, kas vyksta, dėl pačios situacijos į kurią papuolėm, ir jog kiekvienas sarėmis priartina prie to, ką reikės pamatyti... Kelis kartus suėmė tiek, kad dėjavau įsikandusi į kėdės atlošą, norėjau rašyt vyrui, kad daugiau vaikų - tikrai ne.Bet visumoj likusį laiką jautėsi kaip stipresnis mėnesinių skausmas, tačiau atrodė dar išgyvenama. Po pusantros valandos daugmaž atleido, pažiurėjau makšty pasirodė nedaug kraujingų išskyrų, kaklelis vis dar užsivėręs. Nuliūdau, kad po 1.5 val tokio neatleidžiančio skausmo, progreso dar nebuvo, galvojau taip kelias dienas liūdnai ir tęsis kančios. Apie 8 val atnešė kitas tabletes. Po pirmųjų burna buvo išdeginta, sunku buvo prisiversti vėl dėtis ant tų pačių žaizdų po liežuviu. Pilvą vis dar maudė, kaip per stiprias mėnesinių dienas. Buvo labai šalta, kūnas purtėsi, tačiau jau turėjau jėgų nueiti iki lovos. Atsiguliau, apsiklojau, sučiulpiau paeiliui kitas tabletes. Slaugė sako“ jūs gal pavaikščiokit, negulėkit visą laiką, čia jei skausmai paima kitos ieško pozos kaip geriau, pastovėkit į palangę pasirėmus“. Matyt atrodžiau neblogai, jog nesimatė, kad valandą tupėjau ant grindų verkdama. Po antrų tablečių po kokio pusvalandžio skausmas suintensyvėjo. Buvo stipresnis, bet dar iškenčiamas, tačiau vargino, jog nuolatinis. Apie 10 val jau varčiausi lovoj, ieškodama pozos kaip iškentėti, dūsavau, neradau vietos, pylė prakaitas. Pakvietė daktarę, pasiūlė nuskausmint ir patikrint kaklelį. KAKLELIS VIS DAR NEI BIŠKIO NEPRASIVĖRĘS, tačiau vos vos suminkštėjęs. Suleido vaistų, sako galėsi naktį pailsėt, o ryt ryte nuo pat 6 val pradedam tabletes, kad intensyviai jau būtų. Vaistai suveikė po 20 min, buvo taip gera. Taip vertinau kad tos bangos praeina. Skausmo nesumažino, bet padarė jį bent pertraukiamą, jog galėjau ramiai gulėt per tuos ateinančius periodus ramybės. Apie 12 val užsnūdau, bet pastebėjau, jog vis prasibudinu nuo skausmo, vis dažniau. Pradėjau stebėt, skaičiuot skaičiuoklėj sąrėmius. Užeidavo gan harmoningai, neitin skaudžiai, jog džiaugiaus jog atrodo galėsiu ištverti, nes maniau jie tiesiog taip ilgės, toj pačioj skausmo skalėj, kol taps ilgi ir vaikutis gims. Apie 2 val nakties laikas tarp poilsio vis trumpėjo, jautėsi kada užeina vienas, kada jo pikas, kada pradeda atleidinėt, ir kiek turiu laiko atsigert ar nueit iki tualeto, nors jie vis tiek buvo dažni visą laiką. Nuėjau į tualetą, buvo silpna, šalta, purtė drebulys, jautėsi lyg ant ribos nuo alpimo. Makšty buvo lyg išskyrų, bet ne kraujo, gal audinių kažkokių likučių, tačiau nieks nebėgo. Bandžiau sedėt ant unitazo ir stumt atėjus sąrėmiui, bet nieko. Po kelių minučių pajaučiau tokį skausmą, jog nebegalėjau išsedėt ant tualeto, parašiau vyrui paskutinę žinutę su keiksmais, ir nebepamenu kur padėjau telefoną, bandžiau kuo greičiau pasiekt tą pagalbos skambutį. Atėjo seselė, rado besivoliojant ant grindų, prašiau kad nuskausmintų, nes nebegaliu. Liepė gult į lovą, ramiai pakvėpuot. Galvoju ką čia šneka, aš negaliu išgulėt, paguldė vis tiek, prašau, kad duotų vaistų, nes neištversiu, o ji išėjo. Mušė prakaitas, verkiau, neradau vietos, bet negalėjau pakeist pozos, tiesiog gulėjau ant šono ir verkiau, per sąrėmius rėkdama, kabindamasi į lovą, daiktus aplink, bet ką. Atėjo sesutė ir bando uždėt man pampersą. Sako ar skauda? O kaip atrodo, sakau, per ašaras nieko nematydama. Sako vėl tas pačias nesamknes nu pakvėpuok, atsipalaiduok. Kvėpavimas nemažino skausmo, niekas nemažino. Atsigert neleido, nes bet kada į operacinę. Sako pasikelk, uždėsiu pampersą. Sakau nereikia, aš tuoj gimdysiu. Ar bėga kraujas, klausia? Sakau, nebėga. Ar bėga vandenys? Sakau, nebėga. O stumt, nori? Sakau, nenoriu. Nu tai nieko tau nevyksta, sako. Tai ką dar teks iškęst, galvoju, jei dar nevyksta?? Sakau einu į tualetą. Nenorėjo leist, sako daryk į pampersą. Sakau EINU I TUALETĄ. Nuėjau, pradėjau viduriuot. Klausia už durų, kas yra? Sakau viduriuoju. Sako o tai gerai, vadinas kaklelis veriasi. Galvoju a tik dabar jis vertis pradėjo...? Sėdžiu ant tualeto, ir tikrai kurpiu planą, kad prašyt jog mane BENT nužudytų, jei negali nuskausmint, ir su tuo plani noriu išeit į koridoriu ieškot seselės, bet negaliu pasikelt nuo tualeto. Po kelių min grįžau į lovą, patikrinau makštį, pro kaklelį jau dalis vaikučio pralindus. Klupiu ant lovos kaip varlė, stumiu. Nelenda. Kelis kartus pakartojau, nieko. Pakeičiau poza, atsilošiau atgal, ir taip naturaliai jaučiu, jog kažkas trūko, sprogo, išbėgo šiek tiek vandenų, ir išlindo iš makšties kojytė. Stūmiau, išlindo kita. Stumiu toliau, išlindo daugiau vaikučio, pasirodo, būčiau turėjus sūnelį... Ateina seselė, bando verst mane ant nugaros, sako stumk šitaip. Stumiu, neefektyviai. Sakau nu duokit pakeist poza. Sako, gerai, daryk kaip nori. Atsitupiau kaip varlė, pastūmiau kelis kartus per stiprius sąrėmius, ir iškrito vaikutis su visais likusiais vaisiaus vandenimis. Slaugė patraukė už virkštelės, patikrino placenta kad neatsidalinus, ir nuėjo atnešt kibiro įdėt vaikučiui. Apžiūrėjau tą žmogutį, toks gražus atrodė. Viskas susiformavę, rankytės, nagučiai, antakiai, speneliai, akytės užmerktos, tiesiog tobulas mažas žmogutis. Suėjo į palatą daugiau seselių, daktarė ar vedėja, tokia grubi moteris, kietu veidu ir grubiu elgesiu. Sako ruoškis, dabar bus smagiausia. Neva liko atsidalint placentai, ir dabar gali tekt daugiausiai kraujuot, jog reiks vežt į operacinę. Pagal algoritmą placenta turi laiko užgimt nuo 15 min iki 1 val, o man ją ateina ir periodiškai tampo per jėga, bando ištraukt iš gimdos. Nu paliko kuriam laikui vieną, kita dar sesutė atėjo kažkokią repliką numetė, ko čia tokia guliu pavargus? Ko kojų nesuskleidžiu? Ko kojos kaip želė? Ir pradėjo krutint už kelėnio paėmus į šonus. Nesupratau... Po kokių 20 min pagulėjus, atėjo grubioji daktarė, liepė stumt placentą. Stumiu, nesigauna. Sakau duokit pozą pakeist. Sako kaip tu nori? Sakau atsitūpt. Sako neprisigalvok, pas mus čia tokių nėra. Nu ir stumdau oer jėgą toliau. Sako, stumk, stumk. Pradėjau šlapintis stumdama. Sako oje, ji čia ir sysioja. Sakau gi liepiat stumt? Sako pastatykim jai šlapimo kateterį. Kai aš tiesiog galėčiau nueit iki tualeto pasišlapint, bet mane laiko už kojų, neleidžia pasikelt. Išsiderėjau, kad neturiu jau ką šlapintis, ir per kelis stumtelėjimus išgimdžiau... Toliau priminė, kad negerčiau vandens, ir neatsipalaiduočiau, nes laukia operacija dėl galimo kraujavimo. Paliko stebėjimui. Kraujavimas buvo negausus. Liepė sugert dar kelias tabletes, gimdai trauktis. Sąrėmiai buvo visai lengvai pakenčiami lyginant po to, ką teko išgyvent... Krėtė drebulys, užsiklojus 2 kaldrom, šiek tiek užmigau paryčiais. Neužilgo atėjo daktarė, pasakė kad viskas tvarkoj, ir išrašo mane namo, kad kai galės kas paimt, atvažiuotų... Echoskopijos išleidžiant nedarė. Kraujavimas protarpiais gausesnis, bet neprimena mano itin gausių mėnesinių. Tačiau sąrėmiai suima vis dar stipriai, kartais iki ašarų. Primena viską ką teko patirt, ir pamatyt, grąžindami į negyvo vaikučio gimdymą...
TV
