Una paskutiniai kaip dvimetės pakalbėjimai:
- O pomidorai auga Lietuvoje?
- Taip, gi pas mus ant palanges auga.
- Tikrai! Išdygo pomidoras, pažiūrėjo į tave, apsidairė - sako o, Lietuvoj augu!
xxx
Unos istorija, kur susitrenkė uodegikaulį:
- buvau Olandijoje, pamačiau beždžionę ir pradėjau gaudyti, šokau nuo šakos ant šakos, tada prilipau gyvalazdei prie liežuvio, supausi supausi ir nukritau. O ant žemės akmuo buvo ir užsigavau.
xxx
- o žinai yra tokiu gyvūnėlių afrikinių lapių. Jos laipioja medžiais, turi žnyples ant kojų, yra juodos ir pasišiaušusios. Seniau jas žmones augino namuose.
xxx
- labiausiai iš visų veiksmų man patinka vaikščioti be triusikų!
xxx
Užsidėjusi karūną:
- va taip atrodo tikra moteris.
- o kaip netikra?
- tokia be karūnos, be batelių, be suknelės. Tokia jau eina miegoti.
xxx
Pasakoju Unai:
- ... ir tada mes galėsim tavo karūną apklijuot tikrom gėlėm susiradę lauke.
- susiradusios, ne susiradę!
xxx
Einant Neries pakrante:
- būtų faina čia pasistatyti šašlykinę ir pašašlykuot!
xxx
Kai močiutė papasakoja savo sapną:
- papasakok dar, šiandien aš labai klausinga.
xxx
Važiuojam aplankyti močiutės. Ukmergėje vyras nueina iki degalinės. Una, nulydėjus jį žvilgsniu:
- gal toliau dviese važiuojam?
Prieiname gatvę:
- duok ranką, eisime per gatvę.
- aš noriu viena. Kaip tikra moteris.
xxx
Spjaudo trešnių kauliukus ant žemės.
- Una, taigi prašiau nespjaudyti, kodėl tu manęs neklausai?
- Būna tokių žmonių.
- Kokių?
- Niekadėjų.
xxx
- Eik susitvarkyk savo batus kur išmėtei.
Una su užuojauta:
- ir tete netvarkingas, ir aš netvarkinga...
xxx
Vartydama knygutę:
- matyt tie dailininkai taip sutarė, kad knygos bus pripaišytos.
Vaikas
