2018.06.14 22:16 (prieš 7 m.)
Realybe tokia, kad neretai vaikas turi buti "normalus", "standartinis", "eilinis", "telpantis i remus", "patogus" ir t.t. ir t.t. Jeigu tik judresnis, triuksmingesnis - negerai, jeigu labai jautrus, ramus, uzdaras - vel negerai. Jei nestandartiskai masto ar elgiasi - blogai. Perdaug gabus ar turi spec. poreikiu - tragedija. Jeigu jau gilinsimes i kiekviena vaika, jo individualuma, bandysim izvelgti jo stiprybes ir pan., tai oj kiek sunkaus darbo bus. Geriau jau mase
jei issisoka - "nukenksmint", jei sedi tyliai kamputy - "nematyt". Aisku, su ironija cia as, bet visuomet taip buvo ir dar ilgai taip daug kur bus. Isisaknije visa tai pas mus.
Is patirties, mane labiausiai siutina tai, kad zmones neretai purtosi atsakomybes ir kaltina vieni kitus. Vietoje to, kad vestu dialoga. Kai vaikams kyla problemu mokykloje, tevai "varo" ant pedagogu, ugdymo istaigu administracijos, supuvusios svietimo sistemos ir t.t. Pedagogai puola tevus, kad sie visiskai neaukleja, neugdo savo atzalu, sukrauna atsakomybe jiems ir pan. Man dar neteko susidurti su pedagogais del savo vaiko, bet darbe daznai tenka. Dalis ju is tiesu turi siaura, iskreipta sakyciau supuvusi poziuri ir visai nenori bendradarbiauti, vaikai jiems mazai rupi, ir daug yra tokiu, kuriems zemai lenktis reikia - jie nuostabus! (tik velgi - isprausti i remus).
Jei kiekvienas zmogus svietimo sistema (kaip ir kitas sritis) pradetu keisti nuo saves, tai daug greciau pasiektume apciuopiamu rezultatu ir butume laimingesni