Sveikos, noriu ir aš įsiterpti į jūsų pamąstymus? pati esu vyriausia ir turiu vieną sesę iš mamos pusės su kuria augau ir sutariam gana neblogai, laikau ją artima, bet turiu dar ir iš tėčio pusės sesę 3 metais jaunesnę, kurios buvimo šalia negaliu pakęsti, labai atgrasi ji man, ir dar 3 pagrandukai pas tėtį, kurie kiekvienas savotiškai mielas. Dėl to vienumo, tai visada pavydėjau mamos, norėjau, kad būtų tik mano, gal būt dėl to, kad 6 metus mane vieną augino ir dar be tėčio, bet dabar nesigailiu, kad turiu būrį sesių ir mažiausią brolį kuris tik 2 metais vyresnis už mano sūnelį, kai man su jais visais gyventi nebereikia tai ir požiūris kitas, malonu, kad turėsiu tiek daug artimų žmonių.. Tiek mano tiek vyro tėvai iš didelių šeimų, mes irgi su vyru kalbėdavom, kad turėsim 2 arba 3 vaikus, visada svajojau apie didelę šeimą, bet pirmo vaikelio, kai laukiausi 35sav nėštumo mirė, tai šiek tiek atitolino svajones, bet po metų pastojau ir turim labai lauktą berniuką, ir po šio nėštumo bei gimdymo kažkoks kryžius, tiek purtausi vien nuo minties apie pastojimą, atgrasė sunkus nėštumas, gimdymas tai buvo toka kad gimdyt ir gimdyt, bet tas skausmas šį kartą labai išgąsdino, liko kažkokia skausmo baimę, bet didžiausia baimė lauktis, neištverčiau dar vienos netekties. Dar pagimdžius supratau koks sunkus jausmas būti mama, nes nuolat jaudiniesi dėl to mažo žmogučio, jau 7 mėnesius nuolat jaudinuosi, nes vis kažkas ne taip, labai sunki pradžia buvo, nuolat pas gydytojus važinėjam, bet pažiūriu į mažylio šypseną ir taip gera pasidaro. Didelės šeimos slapta vis tiek noriu, nes visada norėjau, bet baimė nustelbia viską ir labai abejoju, kad turėsime daugiau vaikų, nes vyras dėl nuolatinės įtampos jau irgi daugiau nenori. Galbūt po kelių metų pasaulis atrodys gražesnis ir viskas pasikeis, bet šiai dienai bijau pastoti kaip velnias kryžiaus. Atsiprašau už savo nepagražintą realybę, kai jūs taip gražiai pasakojatės, bet norėjau kažkur išsipasakoti ?