Sveikos
Pradedu naują temą gal daugiau diskusijai arba išsikalbejimui, nes tikiu, kad čia mūsų dauguma tokių, kurioms anksčiau ar vėliau tenka grįžti į darbo rinką po VPA
Noriu pasiteirauti, kokios Jūsų nuotaikos? Laukiate? Bijote? Kaip tvarkotes su savimi?
Mano istorija tokia, kad greitai mažiui bus 2 metai ir artėja diena, kai po 4,5 metų pertraukos (dvi VPA iš eilės), turėsiu gryzti į darbą. Ir man tai kelia tokią įtampą ir nerimą, kad jau nebemiegu naktimis....
Kai gimė dukra, dirbau labai mėgiamą darbą, buvau darbohollike, o mažiuke buvo labai neramus vaikas, todėl visos iliuzijos bent kažkiek laiko dirbti ar skirti savęs tobulinimui, kad visiškai neprarasčiau kvalifikacijos, žlugo su trenksmu
susirgau pogimdyvine depresija, tad pirmieji motinystės metai išvis iškritę iš gyvenimo
o tuo metu keitėsi situacija darbe, naujas kolektyvas, nauji vadovai, todėl šiuo metu tik teoriškai žinau, kad darbe praktiškai likęs tik pareigybių pavadinimas, o realiai viskas nauja ir šiaip labai greitai kintanti sfera (darbas buvo rinkodaros srityje ). Kalbėjau su darbdaviu, žinau kad laukia, tačiau darbo pobūdis keisis. O aš jaučiuosi visiška daržovė
nes realiai tuos 4,5 metų esu visiškai iškritusi iš savo sferos, nepaisant to kad būnant VPA pradėjau dirbti su IVP (siūnu vaikams proginius drabužėlius kiek leidžia vaikai), iš tų pajamų neragyvensiu.
Graužiu save, kad per tuos metus būdama mama, nepadariau nieko tokio reikšmingo (naujas verslas, savęs atradimas kitoje srityje ir pan.), o buvau TIK mama, ir dabar nesusitvarkau su panika, kaip reikės vėl įsilieti į darbo rinką, nes jaučiuosi visiškai praradusi kompetencijas ir kvalifikaciją...
Kaip Jums sekėsi gryzti į darbą? Kaip motyvavote save?







