Sumąsčiau tokią diskusiją, paklausti, kiek jūsų vaikams yra svarbus režimas.
Mūsų dukrai tragedija yra iškrypti nuo dienotvarkės. Miega tik savo lovoj geriausiai. Jei sugalvojam dieną praleisti gamtoje, su draugais, ar net į kaimą važiuoti - nu viskas, kitas vaikas pasidaro. Viskas blogai. Nori miego, bet nemiega, po to pervargsta, ašarų pakalnės, kad nebegali užmigt, o nori... Niekad nebuvo iš tų, kurie užmiega belekur (maitinimo kėdutėj ar žaidžiant), net pieną gerdama neleidžia sau užsnūst. Tai jau kai važiuojam pas senelius, žinom, kad būsim visi pavargę...
Mes patys esam gan užsidarę žmonės, turim savo draugų ratą, mėgstamų veiklų, bet tik tiek. Nedarom ko nors spontaniškai, nesugalvojam vieną rytą šokt į mašiną ir lėkt į pajūrį. Mėgstam būti komforto zonoj, tai gal persidavė ir vaikui... tik skirtumas tas, kad mes savo emocijas mokam užgniaužt reikalui esant, o vaikui taip neišeina.
Ar veikia "pratinimas" prie naujos aplinkos? Ar visus vaikus galima pripratinti būti tokiais socialiais? Ar reikia vaiką nuo gimimo visur vežtis - į keliones, į koncertus, į svečius ir grožio salonus, kad lengviau prie visko adaptuotųsi ir "išėjimas į žmones" nekeltų streso? Įdomūs jūsų pamąstymai.
P.S. Mano vaikas žmonių nebijo, jei netyčia kas taip pagalvosit. Einam ir į būrelius, bet pvz, jei būrelis per jos įprastinį miego laiką, tai pusė dienos sugadinta.