phoenix parašė:
O jei tai dar ramiai reaguoji nemaniau kad tiek mazai,man menesio prireike kad galeciau normaliai sneket ir bendraut ,nes visus tik kiaukiauatrode kad manes nieks nesupranta.
Laikykis vargsyte turi praeit daugiau to laiko turi atsigauti viska apgalvoti ir manau kad baime liks visam laikui nepades jokie psichologai.man nuo paskutinio perzileidimo kol sup@anavom sekanti buvo praeje du metai ir atrode kad as visiskai apie nieka negalvoju bet tik pamacius du bruksnelius baime gryzo su lig ta pacia sekunde ir dziaugiaus ir rankos drebejo vis laksciau I tulika ir ciupinedavau krutine nes atrode lyg susileido lyg nebeskaudi o po keliu min atvirksciai,manau kol nelaykisiu ant ranku sveiko leliuko baime niekada manes nepaliks.
Ir uz ka mum moterim tokiom kancios![]()
As bandau is visu jegu skausmui nepasiduoti, nes pries tai virs triju metu vaikuti sapnavau ir ant visokiu apleistu kapu zvakutes degiojau, be to blioviau be perstojo. Pamaniau, kad geriau sukaupsiu jegas, sustipresiu, pradesiu sportuoti, kad istverme didinti, nes labai sunku fiziskai buvo man sita vaikeli nesioti ir dabar su nugara baisios problemos - skausmai ziaurus. Tai va, nusprendziau ziureti i ateiti. Zinoma, verkiu pamacius mamytes su vezimeliais, ar besilaukiancias ir sian sapnavau, kad pagimdziau mergyte ir vyras man ja duoda, o as rekiu, kas sunaus noriu, kad ji ne mano, kad pries tai buves berniukas mano. Zodziu, visa gyvenima norejau berniuko ir beveik pavyko man ji tureti. Blem, apsizliumbiau jau







