Kontrolės ir autoriteto įtvirtinimas be bausmių

Sveiki mieli tėveliai, augindama keturmetį ne sykį susidūriau su viduje kirbančiu noru priversti jį paklusti bet kokia kaina, kas baigdavosi grasinimais ir bausmėmis ir dar didesniu pasipriešinimu tėvelių valiai iš vaiko pusės. Pajutau kad tiesiog kariaujam su vaiku ir vieni nuo kitų tolstame. Be to nanuose nuolat tvyrodavo įtampa. Supratome, kad toks auklėjimas ne mūsų šeimai, kad tokio išdresuoto robotuko bijančio suklysti ar kažkam neįtikti nė nenorėtume, norim išauginti bebaimį mumis ir savimi pasitikintį vyruką bet tačiau kuris paisytų tėvų valios ir gerbtų jų autoritetą. Kadangi senasis auklėjimas buvo paremtas visiens žinomu posakiu "bijo vadinasi gerbia", "muša vadinasi myli" ir pan. Supratau kad būtent šie senosioms kartoms tinkantys posakiai mūsuose jau yra atgyvenę ir nebeefektyvūs. Mes nebegerbiame smurtautojų, atvirkščiai, jaučiame jiems panieką, suprantame kad tai silpnų nervų dažnai patys kitų bijantys žmonės nesugebantys spresti problemų racionaliai. Vaikai žvelgdami į juos mušančius ar kitaip skaudinančius tėvus mato tą patį. Tai ne pagarba, tik baimė, nepasitikėjimas, nesaugumas. Dėl šių skaudžių išgyvenimų vėliau suaugę tokie vaikai baudžia kitus ar save pačius. Supratau, kad nebenoriu tęsti šių ydingų tradicijų ir privalau dėl savo šeimos laimės rasti altenatyvą. Tad perskaičiau begales literatūros tuo klausimu. Galų gale atradau aukso vidurį tarp griežtojo ir liberalaus auklėjimo. Tai buvo knyga "Vaikai kilę iš dangaus" (John Gray) išleista leidyklos Alma Literra. Apie joje pateikiamus vaikų auklėjimo principus ir norėčiau čia padiskutuoti.

barabum parašė:
Sveiki mieli tėveliai, augindama keturmetį ne sykį susidūriau su viduje kirbančiu noru priversti jį paklusti bet kokia kaina, kas baigdavosi grasinimais ir bausmėmi…

Ir mums labai aktuali tema. Dukrytė labai tvirto charakterio (nuo gimimo tokia ), pastabi ir emocinga. Ir pati pastebiu, kad dažnai netenku kantrybės ir imu vaiką "laužti"... Kaip atrasti, kur ta riba tarp būtino griežtumo bei nuoseklumo ir nereikalingo vaiko "laužimo", dėl kurio jis tolsta nuo tėvų ir tampa uždaras? Jūsų minėtos knygos nesu skaičiusi. Vis tik man paliko įspūdį Marthos Heineman Pieper, Ph.D., William J. Pieper, M.D. knyga “Išmintinga meilė”, o dabar dar skaitau Ninos ir Zarianos Nekrasovų knyga "Liaukitės vaikus auklėti". Gaila, bet praktiškai įgyvendinti ten pateikiamas idėjas sunku... Iš dalies ir aplinkiniai veikia: užlips vaikas ant galvos, jei taip jo paisysi, jei neversi kiekvienąkart paklusti... Tikrai būtų įdomu aptarti, kaip sprendžiate konkrečias sunkias situacijas, į kurias su savo vaiku patenkate...

barabum parašė:
Sveiki mieli tėveliai, augindama keturmetį ne sykį susidūriau su viduje kirbančiu noru priversti jį paklusti bet kokia kaina, kas baigdavosi grasinimais ir bausmėmi…

Sveikintinas noras keisti auklejimo iprocius Skaiciau sia knyga, kazkurioj temelej truputi diskutavom, kad gera knyga ir patarimai siuolaikiniam aukejimui. Tik va sudetinga su praktika, ypac, kai vaikiukas dar nesupranta nei savo galimybiu ribu, nei namu taisykliu, nei derybu

Visų pirma reikia žinoti kad iki 9 m.labai svarbu apsaugoti vaiką nuo perdėto atsakomybės ir kaltės jausmo, vaikai iki 9m.nesugeba mąstyti logiškai ir negali pamatuoti savo kaltės ar atsakomybės, tad atsiranda nepagrįsti nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi kompleksai. Tai reiškia kad turime akcentuoti gerą vaiko elgesį užuot kreipę dėmesį į jo klaidas ir jį baudę. Turime ugdyti ne nuolankumą, o paslaugumą, taigi atmesti reikalavimus ir išmokti teisingai vaikui suprantama kalba paprašyti bei motyvuoti jį būti paslaugiu, ugdyti norą padėti tėvams. Taip pat turime suvokti netinkamo "blogo" elgesio priežastis. Dažniausiai tai yra nepatenkinti vaiko poreikiai kurių mes neatpažįstame ar atsisakome pripažinti. Dažnai mes manomės žiną geriau ko reikia mūsų vaikui tuo tarpu neatsižvelgdami į jo paties išskirtinį temperamentą, intelektą, kuris gali radikaliai skirtis nuo mūsiškio. Galimybė nebijoti tėvų ir prieštarauti suteikia vaikam daug galios tad jiems dera tinkamai priminti, kas yra šeimininkai namuose, išlaikyti laisvės ir kontrolės balansą. Keletą knygos psl apie tai ką čia paminėjau:

Kadangi įkelti nesigauna pasistengsiu trumpai surašyti.

barabum parašė:
Visų pirma reikia žinoti kad iki 9 m.labai svarbu apsaugoti vaiką nuo perdėto atsakomybės ir kaltės jausmo, vaikai iki 9m.nesugeba mąstyti logiškai ir negali pamatu…

Ką reiškia perdėtas atsakomybės ir kaltės jausmas? Sutinku, jog svarbu, kad vaikas nesijaustų kaltas dėl dalykų, už kuriuos jis tikrai negali būti atsakingas. Vis tik neįsivaizduoju, kaip jis taps atsakingas dešimtmetis, jei prieš tai nesijautė už nieką atsakąs...

Pvz., mūsiškė mokykloje kasdien gauna namų darbų (pradėjo m-lą lankyti prieš mėnesį), mes nei raginame juos daryti, nei juos tikriname, tik paprašome, kad parodytų, kai pati nori, nes įdomu, ką mokosi, kaip jai sekasi ir pan. Kartą pamiršo padaryti ir gavo mokytojos pastabą. Mes, aišku, jos nebarėm, tik pasakėm - kitąkart pasistenk nepamiršti. Taigi, iš esmės palikom tai jos atsakomybei. Ar turėjom egtis kitaip?

Labai idomi tema
Kartais buna tokiu atveju,kad nebezinau kaip elgtis...Esu pastebejusi,kai mano sunui pritruksta demesio jis pradeda maistauti Daro tokius dalykus ko tikrai negalima,kad atkreipt demesi...
O jei su juo uzsimi,pastoviai zaidi,itrauki i savo veikla patampa auksinis vaikas.
Buvo tu neklausimo akimirku ir ne viena,bandziau gasdinti gavimu per sikna (kaip niekad negaves tai ir neisigando)pradejo juoktis pagalvojo,kad kazka skanaus gaus
Noreciau perskaityti ir as ta knyka,labai sudomino

Kartais beviltiska, rodos kad kalbuosi su savimi. Va 5 m. sunus parejo is mokyklos ir reikia nusirengti, bet jau 15 min kaip nesirengia , o zaidzia, rekauja/ toks zaidimas su 3 meciu broliu. Nezinau ka daryti, su juo. visa demesi skirti neiseina yra ir darbai. Po truputeli demesio visiems skiriu, knygutes skaitome, zaidziame bendrai, bet neimanoma vien juo uzsiimti.

Kitas dalykas dėl paslaugumo. Kol vaikas mažas, jam labai patinka tėvams įtikti, viską kartu daryti ir visur dalyvauti. Bet paūgėjus (mūsų atveju - apie ketvirtusius penktuosius metus) atsiranda noras prieštarauti ir į bet kokį prašymą atsakyti - NE. Nesvarbu, kad darželyje ar dabar jau mokykloje mūsų vaikas - paslaugumo viršūnė :), namams to paslaugumo nebelieka... Ir kaip elgtis? Kaip motyvuoti? Mūsų dukra pati pateikia instrukcijas, kaip su ja elgtis: jei jūs man sakysit, kad padaryčiau tą ar aną, aš to nedarysiu. (reiškia: "sprendimą ką nors padaryti noriu priimti pati") Bet jei nepasakysi, tai to ir nepadaro... Laukti, kol praeis? Nekreipti dėmesio?
Aš gal sutelkčiau kantrybę ir, nors abejodama, bandyčiau laukti, o tėtis vietoj prašymo ima reikalauti, o susidūręs su užsispyrimu pakelia toną... Dukra galiausiai padaro, kas liepta, bet motyvacijos būti paslaugiai tai, aišku, neprideda...

Taigi, jūs pasakėte "prašau/ labai prašau daryk tai" bet vaikas sako "aš noriu tą ir aną". Taigi susidūrėte su pasipriešinimu ir vaiko valia. Pagal pozityvius principus vaikas gali prieštarauti ir derėtis, o jums užduotis sumažinti pasipriešinimą. Labai dažnai užtenka parodyti supratingumą ir atjautą. Užtenka parodyti jam kad suprantate jo norus ir pripažįstate juos, šitaip sumažinsite jo piešinimąsi "suprantu kad nori dar paveikti "kitką", bet prašau daryti tą ir aną" jeigu ir toliau sako "noriu kitką daryti nu mamyte nu prašau!" Galite dar įsijausti pasakydami "suprantu kaip jautiesi aš maža būdama taip pat mėgau ilgiau pažiūrėt filmukus ir t.t. bet prašau dabar darykime tą ar aną"
Kitas žingsnis mažinant pasipriešinimą - teigiama motyvacija/atpildo pasiūlymas. "Jeigu dabar tu tą ir tą padarysi, tuomet vėliau/rytoj galėsim tą ar aną (atpildas vaiko mėgiama veikla, vaikam labai svarbi veikla drauge su tėvais, pvz.kepsim tavo mėgiamus karštus sumuštinius/ spėsime paskaityti tris pasakas/galėsim pažaisti stalo žaidimą/ pažiūrėti šeimyninį filmą.. dažniausiai tai ką ketintumėte atimti už bausmę gali virsti puikiu atpildu už paslaugumą, pvz. "Jeigu dabar padarysi tą ar aną, galėsi vėliau pusvalandį pažaisti kompiuteriu/pažiūrėti filmą ir t.t." svarbu kalbėti teigiamais teiginiais ir vengti priešdėlio "ne". Vaikams iki 9m. vietoj žodžio "negalima" vartokite "prašom daryti tą ar aną", jeigu netyčia pavartojate "prašom NEdaryti to ar ano"pasitaisykite nurodydami konkrečiai "aš noriu kad tu darytum tą ar aną".. jeigu prašymas, supratingumas ir atpildas nesuveikė pereinam į liepimą kuris turi būti konkretus be jokių aiškinimų "aš noriu kad dabar darytum tą ar aną" jeigu vaikas toliau spyriojasi ir derasi savo pozicijos nekeičiat ir į vaiko klausimą "kodėl" atsakote trumpai "todėl kad tėvai esame mes" "todėl kad mama esu aš". Triskart pakartojus nepalenkiamai savo trumpą liepimą dauguma vaikų pasiduos spaudimui (tik tai reikia daryti ramiai be emocijų, nes mes pripažįstame vaiko teisę prieštarauti). Jeigu vaikas ir toliau atsisako padėti tėvams reikia parodyti vaikui kad šeimininkai esate jūs - vaikas yra kuo švelniau nunešamas į kambarį kur galėtų pabūti vienas ir išlieti tas visas neigiamas emocijas dėl kurių jam sunku būti paslaugiam tėvams. Tai yra jokiu būdu ne bausmė, o tik pertrauka skirta išlieti susikaupusioms vaikui neigiamoms emocijoms, atgauti vidinę pusiausvyrą ir vėlei pajausti norą būti paslaugiam tėvams, kurie tik parodo kad yra namuose šeimininkai ir jie priima sprendimus. Pertraukos trukmė atitinka vaiko amžių, t.y.keturmečiui 4 min ir t.t. jeigu vaikas klausia kam reikalinga pertrauka galite paaiškinti "mes praradome savitvardą ir reikėjo išleisti garą"

Tuo pačiu taikant tokį nesmurtinį kontrolės įtvirtinimo būdą būtina susitelkti ties pasipriešinimo priežastimis. Ir pamėginti suprasti bei patenkinti individualius vaiko poreikius. Apie tai toliau.