Kontrolės ir autoriteto įtvirtinimas be bausmių

41. 

    

    2013.10.01 21:58 (prieš 12 m.)

    barabum parašė:
    Ką tai reiškia jeigu dukrelė sako mamai " kai aš rėkiu ir pykstu daryk taip o kai jau neberėkiu tada stipriai apkabink"ji stengiasi ir toliau valdyti visą situaciją…

    Aš ir nemanau, kad besąlygiška meilė yra vaiko palikimas ir leidimas jam daryti, ką nori.
    Tik sakau, kad ne visiems tinka tas pats metodas, ne visi jį vienodai suvokia. O "pertraukėlė" gali būti suvokiama kaip emocinė bausmė. Jūsų berniukas gal labai logiškai mąsto (nors jam dar nėra 9m.), kad suprnta, jog jam geriau nuo mamos atsitraukti, kai supyksta...
    Dukrą stengiuosi išklausyti, kad ji pajustų, jog jos nuomonė, ypač su ja pačia susijusiais klausimais, yra vertinga. Daug ką prisimenu iš savo pačios ankstyvos vaikystės. Vienas iš tų dalykų - mano jausmų ignoravimas, kaip tėvams atrodė, visai "nekaltais" atvejais, jų nuostata "ką tas vaikas supranta"... Toks, atrodo, visiškai nereikšmingas dalykas, o paliko gilų įspaudą... Todėl labai džiaugiuosi, kad mano dukra man pasako (drįsta ir moka pasakyti), ko jai reikia, kad geriau jaustųsi, ir stengiuosi į tai atsižvelgti, kad suprastų, jog yra svarbi ir gali daryti įtaką elgesiui su ja... Juk mes esam skirtingi ir mūsų poreikiai apsikabinti, kalbėtis, žiūrėti vienam į kitą yra skirtingi. Aš jai lygiai taip pat pasakau, kad man nepatinka, kai ji blogai elgiasi: kalba pakeltu tonu, ignoruoja, kas pasakyta, ar pan. arba kokio elgesio iš jos tikiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Pasakau ir kodėl koks nors poelgis ar elgesys nepatinka, ir kokios tokio elgesio pasekmės, kaip jis veikia mūsų bendravimą. Galbūt vaikui per daug info? Nežinau. Bet bent jau matau, kad dažnai tai veikia geriau nei kai kurie metodai. Vaikas mokosi ir yra empatiškas.

    Ir dar - nematau prasmės su vaiku "galynėtis". Ir taip aišku, kad sąlygas, taisykles diktuoja tėvai. Tėvai ir išimtis iš jų daro. Tėvai ir į vaikų prašymus atsižvelgia. Vaikas prie tėvų ir šliejasi, kai jam sunku. Kitaip ir būti negali.

    Galbūt bando manipuliuoti, bet tikrai žino, kad rėkimu ar isterija nieko nelaimės - per visą jos gyvenimą taip nėra buvę. Pati pasako paskui, kad blogai jautėsi supykusi, dažnai pirmoji ateina taikytis, atsiprašo, paaiškina, kodėl jai kilo pyktis...

    Kitas dalykas - įtariu, yra skirtumas auklėjant berniuką ir mergaitę...

    2
42. 

    

    2013.10.02 10:23 (prieš 12 m.)

    Aš neabejoju kad gerai mokat suvaldyti savo dukrelę ir be kraštutinių priemonių. Pertraukėlė yra viena tų priemonių skirta tam atvejui jeigu nepadeda keturi prieš tai minėtieji žingsniai. Kaip suprantu jums užtenka dažniausiai pirmųjų keturių. Uždarymas kambaryje gali būti ir bausmė jeigu ją taip priima ir pateikia patys tėvai. Jeigu jums atrodo tai žiaurus elgesys įžeisiantis vaiko jausmus neabejoju, kad vaiko reakcija bus analogiška, kadangi vaikai iki tam tikro amžiaus negali kitaip įvertinti kaip tik mėgdžiodami/perimdami tėvų reakcijas. Tad geriau žinoma nedaryti to kas jums patiems atrodo žiauru, ko jūs negalite įsisamoninti kaip pagalbos būtinos jūsų vaikui kad jam pačiam palengvėtų ir nesijaustų kaltas dėl savo neigiamų emocijų (kaip suprantu jūsų dukrelė po savo nevaldomų isterijų jaučiasi labai kalta ir pergyvena dėl savo elgesio dėl kurio visi sprendimai yra paliekami jos valiai). Žinoma kai vaikas jaučiasi kaltas yra lengviau jį nukreipti norima kryptim, bet... apie kaltę ir jautimąsi blogu bei nusivylimą savimi rašiau - tai ne pati geriausia vaikui būsena. Jeigu tėvai tai supranta, jie džiaugiasi galėdami padėti vaikui ir prisiimti dalį atsakomybės už tas neigiams emocijas sau būtent nuspresdami kokiomis sąlygomis vaikas galės išlieti neigiamas emocijas jausdamas tokiu būdu tėvų PARAMĄ. Jeigu tai įsisąmonintume pertraukos nebeatrodytų mums bausme, ignoravimu ar kalinimu.. mūsų augintų baimės ir kaltės atmosferoje tėvų neadekvačiai suvokiama pati kaltė, atrodo kas čia tokio kad dukrelė pasikarščiavusi jaučiasi kalta, bet kaltės jausmas yra pati didžiausia bausmė vaikui. Vaikas jausdamasis kaltas jaučiasi blogas, ne suklydęs, o blogas, netikęs, nevertas meilės ir pan.apie tai jau minėjau.

    P.S. vietoj to kad sakyti koks dukrelės elgesys jums NEpatinka (taip akcentuojamos klaidos), pamėginkite akcentuoti tik tai kas jos elgesyje jums patinka ir paprašyti ko iš jos norite - šitaip nukreipsite nuo elgesio kuris jūsų manymu netikamas NEPASTEBIMAI ir nepriversdama jos jausti gėdos ir kaltės dėl to kad kažką daro netaip kaip jums patinka.
    Su vaiku iki 9m.rekomenduojama kalbėti labai konkrečiai ir trumpai ( ką padarė gerai, ko prašote DABAR). Neverta su vaiku aptarinėti kaip norite kad ji elgtųsi VISADA ar tam tikrose situacijose, nes vaikai PAMIRŠTA, neįvertina situacijos, o tėvai nepelnytai dėl to nusivilia galvodami, kad vaikai nepaiso "susitarimo".

    1
43. 

    

    2013.10.02 20:01 (prieš 12 m.)

    Suitrigavote, bandžiau rasti internete šią knygą, bet viskas išparduota. Gal žinote kur Kaune būtų galima įsigyti?
    Skaičiau vyrus iš Marso, moteris iš Veneros, tai labai patiko autoriau minčių išdėstymas, sunku pritaikyti tai dabar, bet bent jau lengviau suprantam kodėl elgiamės/ kalbame taip, o ne kitaip ir tai jau pradžia- mažiau pykčio, o po jūsų įžvalgų norėčiau šią knygą apie vaikus ir pati perskaityti bei turėti namuose.
    Barabum, o Jūs kartais ne psichologė?

    1
44. 

    

    2013.10.02 22:20 (prieš 12 m.)

    Na labai malonu, svarbu būtų naudos iš tų įžvalgų ne vien man bet vienam kitam čia besilankančių tėvelių.
    Aš nesu kaunietė tad neatsakysiu į Jūsų klausimą, o internete šią knygą pirkau prieš gerus porą metų bet leidyklos Alma literra būtų galima užklausti.. na o psichologija yra mano aistra, kitaip neįsivaizduoju kaip reikėtų gyventi su ta patirtimi kurią gyvenime turėjau ir nepaskesti savuose kompleksuose ir klaidingose nuostatose, kliudančiose išaugti iš tam tikrų pančių, prisiimtų vaidmenų.. iki šiol vyksta darbas su savimi, ir visa ta informacija kuria čia dalinuosi taip pat padeda savianalizei ne tik kaip tėvystės vadovas. Išduosiu paslaptį svarstau ateityje skirti laiko universitetinėms studijoms ir padėti žmonėms profesionaliai.

    1
45. 

    

    2013.10.03 00:17 (prieš 12 m.)

    Jei skaitote angliškai, čia gana daug naudingos info apie pozityvų vaikų auklėjimą:
    www.attachmentparenting.org/principles/principles.php
    Man patiko
46. 

    

    2013.10.03 11:37 (prieš 12 m.)

    Na yra keli esminiai skirtumai nuo to kas teigiama mūsų analizuojamoje John Gray metodikoje, šie skirtumai argumentuojami autoriaus tuo, kad "švelnusis" auklėjimas turi didelę spragą kontrolės ir atsakomybės, tėvų autoriteto sferoje. Suteikdamas vaikams laisvą erdvę vystytis ir veikti tėvų sprendimus bei apeliuoti į jautrią, atsakančią reakciją į vaiko poreikius, norus ir sakykim "ožiukus" , nesuteikia tėveliams realaus kontrolės mechanizmo: vaikas yra pastatomas viename lygyje su suaugusiais tėvais-draugais. John Gray teigia: gali būti kitoks, klysti, prieštarauti ir derėtis,lieti neigiamas emocijas, bet tėvai yra šeimininkai, kurie ir priima sprendimus ir skatina vaikus pozityviomis priemonėmis paisyti jų, skatina natūralų įgimtą vaikų norą sekti tėvais ir jiems padėti ).

    Kūdikis subresta sėdimai padėčiai per maždaug pusę metukų, dar vidutiniškai po metukų jis įgyja šlapinimosi/tuštinimosi valdymo refleksus - veiksmo pasekmes vaikas gal numatyti tik sulaukęs loginio mąstymo amžiaus! Štai kodėl iš esmės mokymasis iš savų sprendinų pasekmių yra beprasmis ir net kenkiantis. Vaikas lyg neregio valdomas laivas plaukia tarp povandeninių uolų nuo kurių apsaugo tik sėkmė ir..atsakomybę prisiimantys tėveliai... švelnaus auklėjimo atstovai teigia - ne, leiskite laivui plaukti, o patys šokite į vandenį ir pastumkit tas uolas iš kelio, pakelkite jūros lygį, verskitės per galvą bet tegu vaikas jaučiasi savo likimo šeimininku. Realaus gyvenimo kasdienybė tokia kad mes negalime visuomet patenkinti visų vaiko poreikių, konflikas tarp vaiko ir tėvu valios neišvengiamas kokie bebūtume jautrūs rūpestingi ir tolerantiški. Jeigu šiame konflikte tėveliai elgsis kaip šeimininkai, šeimos vedliai, pasitikintys savo žinojimu kas vaikui yra geriausia - vaikas jausis saugus jų atsakingai parinktose ribose net jeigu pradžioje nesupras kodėl reikia elgtis taip kaip prašo tėvai, o ne kaip jis nori. Kaip pozityviai elgtis konflikto akivaizdoje labai praktiškai žingsnis po žingsnio su logiška psichologine argumentacija pateikiama Knygoje.
47. 

    

    2013.10.03 12:48 (prieš 12 m.)

    Pozityvus skatinimas: dėmesio nukreipimas, derybos, atpildas

    (Kaip autoriaus patarimai puoselėjami mūsų šeimoje

    Kasdien užmigus sesutei pietų miegelio mes su Ąžuolu susėdam prie nukloto piešimo karpymo priemonėmis stalo...ir imamės kūrybos :-): prisimename gerus sūnaus poelgius ir kiekvienam skiriame po ypatingą "garbiuką", kuris plastelino pagalba yra prilipinamas paties nusipelniusiojo garbės pasirinktoje ypatingoje vietoje. Sūnus labai didžiuojasi savo garbės lenta ir visas švyti kuomet parodo tėveliui grįžusiam iš darbų naujus garbiukus ir nors užklaustas dažnai nepamena už ką vienas ar kitas garbiukas, žino kad tai buvo kažkuris iš jo gerųjų poelgių ir už tai nusipelno garbės ie apdovanojimų - gali kažko iš tėvelio paprašyti ir tėvelis jį apdovanos. Tai puikiausia sistema gero elgesio akcentavimui ir mokymuisi laukti atpildo bei norų išsipildymo.

    Kitas nedidelis triukas yra su didesniais ir nuolat kintamais norais "kai iškrenta sniegas nykštukai ima rinkti vaikų laiškus su norais Kalėdų seneliui. Tu nupiešk savo norą dabar ir atėjus laikui mes jį išsiųsime kartu su laiškeliu Seneliui" (pasak autoriaus ir daugelio psichologų kol vaikui ranfasi loginis mąstymas jam realybė nedaug kuo skiriasi nuo pasakos ir tėveliai turi galimybę pagražinti tą vaiko mažą realybę suteikti per tai jam ypatingų galių, apginti nuo baimių prigalvojus gerųjų nematomų jį ginančių draugiškų personažų ir pan.žaidimų erdvėj įsijautę į pasakų personažus vaikai gali išžaisti įvairias problemines situacijas rasti išeitį iš mažose galvelėse susikurtų nepagrįstų baimių spastų ir pan. Tad vaizduotė galinga nuostabi jėga ir skatinimo priemonė, kuria griekas nepasinaudoti..be to skatinama ji ugdo kūrybingumą, padeda pagrindą kūrybiškam suaugusiojo mąstymui! Tad juo daugiau stebuklingų pasakų su laiminga pabaiga!)

    Nepageidaujamo elgesio sustabdymui ir nukreipimui norima linkme laaabai padeda dėmesio nukreipimas - sūnus mėgsta kai paprašau jo man padėti, atlikti drauge kokį suaugusiojo darbą (juk jis toks stiprus vikrus sumanus ir greitas

    (Ąžuolo "Garbės lenta" )

    

    arba kai imu pasakoti apie tai "kai buvau maža mergaitė aš irgi mėgdavau siausti ir dar mėgdavau rudenį rinkti klevo lapus ir daryti iš jų šnarančius spalvingus dėbesis..o tarp jų pamatydavau ir ežiuką aplipusį juokingai tais pačiais lapais.. pasisveikdavau sakydavau "labas ežiuk kaip gyvuoji ar nematei kur netoliese nykštukų?" Ir t.t...kitą kartą įjungiu muziką ir pakviečiu į ratelį kur saugu pasisukti ir padūkti visiems kartu ypač kai užsisėdėjom prie filmuko, o laikas kitiem reikalam-porą dainų pora šokių kelios min laiko o veikia puikiausia!!. žodžiu dėmesį nukreipti jeigu tik yra tam laiko pavyksta..jeigu nėra laiko nepatogiu momentu užklumpa reikalas atitraukti vaiką nuo kažkokios jo veiklos galima imtis derybų ir išsiderėti norimą elgesį už tam tikrą atpildą vėliau..."vėliau eisim rinkti klevo lapų ir ieškot ežiuko..jeigu dabar surinsi žaisliukus labai man padėsi ir tai skaitysis labai geras darbas, vertas naujo garbiuko.". ir t.t.
48. 

    

    2013.10.03 17:33 (prieš 12 m.)

    barabum parašė:
    Na yra keli esminiai skirtumai nuo to kas teigiama mūsų analizuojamoje John Gray metodikoje, šie skirtumai argumentuojami autoriaus tuo, kad "švelnusis" auklėjimas …

    Nesutikčiau su teiginiu "švelnaus auklėjimo atstovai teigia - ne, leiskite laivui plaukti, o patys šokite į vandenį ir pastumkit tas uolas iš kelio, pakelkite jūros lygį, verskitės per galvą bet tegu vaikas jaučiasi savo likimo šeimininku". Kaip tik jie teigia: nesaugokite vaiko nuo natūralių jo elgesio pasekmių - taip jis mokosi (t.y. leiskite laivui plaukti ir stebėkite, įsikiškite, tik kai pamatysite, kad kliūtis jam neįveikiama ). Kliūtis reikia pašalinti tik tada, kai to reikia dėl saugumo. Pvz., mažasis ropliukas pažindinasi su pasauliu. Reikia jam sukurti fiziškai saugią erdvę, kurioje jis gali laisvai judėti...
    Na, bet nesvarbu. Kyla tik klausimas, ar nejaučiate prieštaros knygos autoriaus interpretacijoje: švelnūs auklėtojai šalina kliūtis ir neleidža vaikui susidurti su realybe, o iš tiesų... reikėtų vaiką apsaugoti nuo tos pačios realybės, neleidžiant jam suklysti, nes juk kaltė ir atsakomybė vis viena tenka tik tėvams, kurie yra sprendėjai ir atsakomybės prisiėmėjai? Vaikas nieko nesprendžia, vadinasi, jei jam skauda ar jis ko neteko, už tai atsakingi tėvai. Ir taip iki 9 m., kol staiga įsijungia vaiko logika.

    Beje, o kuo grindžiamas teiginys, kad vaikai suvokti pasekmes ir logiškai mąstyti ima tik nuo 9 m.? Apskritai, kaip šis teiginys dera su metodu: padariau gerą darbą, gausiu prizą?

    Šiaip, prisipažinsiu, neskaičiau jūsų minimos knygos (perskaičiau tik dalį to, ką jūs čia paskelbėt). Vis tik nusipirkau ir radusi laiko būtinai pavartysiu. Kai kurios idėjos man įdomios, ypač susijusios su vaiko mokymosi tipais... Bet šiaip, jei, kaip jūs teigiate, pagrindinis autoriaus siekis - tėvų autoriteto ir kontrolės įtvirtinimas, tai reikės šią metodiką vertinti atsargiai.
    Mano (ir, ko gero, visos mūsų kartos) tėvai būtent tokiu siekiu grindė savo auklėjimą (vaikas turi būti paklusnus ir vadovautis mūsų autoritetu; tėvų žodis šventas ir pan.), tik metodai buvo kiti, labiau žalojantys...

    Aš vis tik manau, kad toks siekis, net jei įgyvendinamas švelniomis priemonėmis, pats savaime yra ribojantis: neatsižvelgiama į prigimtines vaiko galimybes, jam iš karto primetami atoritetingi tėvų-šeimininkų sprendimai. O kogi jam neleisti pačiam priimti sprendimų ir suprasti, kokios jų pasekmės? (nekalbu apie vaiko brandos neatitinkančius sprendimus) Tiesą sakant, leisdami dukrai spręsti kai kuriuos su ja susijusius klausimus ir išklausydami jos argumentų, ne kartą stebėjomės jos įžvalgomis... Vaikai gali žymiai daugiau, nei suaugę pastebi (ar nori pastebėti)... tik svarbu jiems suteikti būtiną laisvę (laisvė, aišku, neatsiejama nuo atsakomybės, vadinasi, ir vaikai gali būti laisvi tiek, kiek jie gali būti atsakingi, t.y. suvokti pasekmes ir su jomis susidoroti) ir galimybes. Ir kodėl vaikas negali kvestionuoti suaugusiojo sprendimo? O jei leidi tai daryti, ir vaikas pasirodo teisus, tai negi sakai jam: tu teisus, bet darysim, kaip aš nusprendžiau (kad tik neprarastum autoriteto)...

    Apdovanojimų sistemos ilgalaikio poveikio irgi nesuprantu. Pati, kai buvau vaikas, nemėgdavau atlikti kai kurių darbų. Bet kai kada juos atlikdavau savo iniciatyva ir pats nemaloniausias dalykas būdavo... mamos primygtinis pagyrimas "na, matai, kokia šaunuolė, padarei; kai nori gali; ar pan.". Net pašiurpdavau išgirdusi ir vėl ilgai neturėdavau ūpo tuos darbus dirbti... Visai kitaip buvo kaime pas tetą - ten visi buvo užsiėmę savais reikalais ir niekas nesirūpindavo kokiu ypatingu mano auklėimu ar skatinimu tad kasdienybė buvo paprasta: atlieki kokį darbelį, paprašyta arba ne, paskui, jei pavykdavo, tarsi savaime suprantama būdavo, kad jį reikia atlikti. Ir darydavau viską su ūpu. Nes jaučiausi visiškai laisva daryti tai arba ne. Darydavau nes prisidėdavau prie bendro gėrio, bendro darbo, jausdavausi lygi su suaugusiais, ir tai buvo esminė paskata...

    Savo dukrai ilgai netaikiau tos apdovanojimų technikos, nes maniau (ir dabar manau), kad vaiko elgesio neturi lemti apdovanojimo (net apdovanojimo bendrai praleistu laiku) siekis. Noras padėti tėvams turi kilti dėl to, kad malonu jiems padėti, kad bendra veikla yra savaime smagi, kad darbo rezultatas būtinas ar malonus,kad taip pasijunti galįs daugiau ir pan.
    Bet kartą vis tik susigundžiau - pagalvojau, kad toks būdas gal padės lengviau išspręsti įsisenėjusią problemą. Pabandžiau kažką panašaus į jūsų naudojamą garbiukų lentą (aš primityviau dariau: saulutė, debesuota, lietutis; susumavus saulutes gaunamas apdovanojimas...). Pradžioje dukrai tai buvo smagus žaidimas: mamyt, ką šiandien piešim? Beje, mano nuostabai, apdovanojimams ji buvo visai abejinga. Pakako žaidimo eigos. Paskui nusibodo. O problema liko. Kiek vėliau išsprendėm ją paprastai: paaiškinę pasekmes ir leidę jas aiškiai patirti.

    Apskritai, kaip jau sakiau, vaikai yra labai skirtingi, skiriasi jų gebėjimai ir poreikiai. Taip pat gi ir mes, jais besirūpinantys suaugę skiriamės...

    Beje, dar dėl ankstesnio jūsų komentaro apie pertraukėlę - tuomet, kai bandžiau ją taikyti, nė neabejojau, kad tai geras metodas tik stebėdama savo vaiko reakciją į ją, įsitikinau, kad mums ji netinka. Taigi ne dėl mano emocijų ar svyravimo mergaitė ją suvokė kaip bausmę. Tik vėliau pasiskaičiau psichologinį tokios reakcijos pagrindimą.

    6
49. 

    

    2013.10.03 19:25 (prieš 12 m.)

    Labai ačiū už komentarą smagu kad abidvi esam entuziastingos atsakingos mamos. Norėtųsi išgirsti kaip kontroliuojate dukrelę konkrečioje konfliktinėje situacijoje, ar pavadinkime nekontroliuojate, o išgyvenate tą situaciją, kaip ją sprendžiate. Kadangi dar neskaitėte minėtos knygos, o aš nelabai noriu kartotis, atnaujinkime šią diskusiją kai tik perskaitysite, galbūt mano minčių dėstymas iškraipo metodiką, o ir jūs esate kažkodėl nusiteikusi priešiškai aplamai tėvų autoriteto atžvilgiu. Na tiksliau aš puikiai suprantu šį priešiškumą nes ir pati taip jaučiaus kadangi autoritetą suvokiau tik per jo įtvirtinimo baisiuoju žalinguoju tradiciniu auklėjimo būdu prizmę.. ir puoliau į liberalųjį auklėjimą gelbėdama savo vaiką nuo savo klaikių vaikystės prisminimų ir jų pasekmių, prigretinau prie to blogio tėvų autoritetą iš esmės.. bet tik su laiku supratau kad būti drauge savo vaikui nepadeda kai reikia saugoti jį nuo neigiamų pasekmių ar jo paties keliamo sau ir sesutei pavojaus, supratau kad būtina kažkaip kontroliuoti vaiką, kažkaip pozityviai pateikti savo kaip tėvų valią kad jos būtų paisoma.. o kaip tai padaryti jeigu vaikas įpratęs elgtis savaip ir nepaisyt tėvų prašymų? Mano vaikas iki pat trečių metų krizės ir sesutės gimimo labai puikiai augo su liberaliuoju auklėjimu. Bet vėliau atsirado rimtų problemų, o suvaldyti jį įsisiautėjus be pakelto tono buvo praktiškai labai sunkus uždavinys. Todėl atradusi šią John Gray metodiką ir susipažinusi su jos principais bei psichologiniu pagrindimu, likau dėkinga autoriui pagaliau tėvų autoritetą iškėlusį į sąmoningumo lygį, apgynusį jį kaip vaikui natūraliai būtiną ir teigiamą sąlygą. Todėl pačioje šios temos pradžioje ir parašiau, kad pagaliau atradau tą aukso vidurį, bingo..!!! O nepasikliauti autoriaus profesionalumu kaip mokslų daktaro dėl vaikų psichikos raidos neturiu pagrindo, juolab kad knygoje pateiktos įžvalgos yra pateiktos paprastai ir praktiškai (pastebėsite greičiausiai, bent mane tas stilius iš pradžių net kiek erzino:-)) su neatremiama logika ir autoriaus pateikiama profesionalia informacija apie vaikų raidą ir kt. jo argumentai nepalieka abejonių. O kai tai ėmė veikti mano namuose tik įsitikinau tuo.

    Kitas dalykas tai pertraukėlė neturi vaikui patikti, bet ji nežaloja vaiko taip kaip kaltę sukelianti elgesio kritika, bausmės tikslas yra sukelti kaltės jausmą kad vaikas jaustųsi netikėlis privaląs pasitaisyti, pertraukėlė nesukelia tokio efekto, jeigu jos nepaverčiame bausme tarkim pasakydami kad fabar pabūsi vienas savo kambaryje, kad pagalvotum apie savo elgesį/ nurimtum"(abu pasakymai pertraukėlę paverčia bausme nes akcentuojamas netinksmss elgesys , "nurimtum" reiškia tą patį ksf akcentuoti jog negerai darė - siautėjo triukšmavo ar reiškė neigiamas emocijas), jeigu akcentuosime būtinybę vienumoje išleisti garą (papykti, paliūdėti, paverkti ar pašaukti jeigu norisi, pasiautėti kambaryje) tai jau visai kitokia pertraukėlė, nesukelianti bausmės įspūdžio ir efekto - kaltės jausmo.

    Kalbant apie gero elgesio skatinimo būdus svarbiausia yra kur dėsime akcentus. Gero elgesio nepaskatinsi koncentruodamas dėmesį ties vaiko klaidomis, jau vien tie debesėliai garbiukų lentoje sako kad žymėjote akcentavote ne tik gerus darbus bet ir netinkamus poelgius - šitai gali atbaidyti nuo bet kokios garbės lentos.. čia tinka paminėti ir tai kaip jums šiurpas perbėgdavo kai motina pagirdavo jus už gerą elgesį - jeigu imsime garbės lentą kaip motinos vaiko vertinimo simbolį - matote paraleles tarp savęs vaikystėje ir dukrelės?..nesvarbu kad tu pasakei ką padariau gerai nes dažniau girdžiu ką padariau neteisingai, kur suklydau ir t.t. Blogiausia, kad vaikas taip nori to teigiamo vertinimo, kad nesulaukdamas ima neigti šį savo norą ir jaustis nemaloniai sutrikęs kai vis dėlto retkarčiais pagiriamas.... taip yra su bet kokio trokštamo elgesio iš artimų žmonių lūkesčio neišsipildymu.. mes savyje linkę užgniaužti lūkesčius ir persiorientuojame juos atmesdami vengdami nusivylimo ir pan.bet tai trikdo mūsų asmenybės vystymąsi, atsiranda neatitikimas, savo pačių poreikių nesuvokimas ir pan.susvetimėjimas su pačiu savimi... na čia jau giluminė psichologija, bet tikiu kažkodėl kad jūs mane suprasite Slepetuk ;-)

    1 1
50. 

    

    2013.10.03 20:37 (prieš 12 m.)

    Autorius kalba apie saugojimą nuo "rūsčios realybės"- vaiką žalojančios informacijos. Taip pat saugojimą nuo per didelės atsakomybės, o ne nuo mokymosi klystant aplamai, vienas iš principų kaip tik ir sako "gali klysti"... Nesuabsoliutinkime ir nesuveskime visko į pertraukėlės metodą, jis nėra bausmė, o tik alternatyva bausmei tėvams sugrąžinanti tuo momentu prarastą ir jokiais kitais būdais neatgaunamą kontrolę ir teisingai taikant nesukeliantis bausmės efekto. Jūs Slepetuk vaikui darote spaudimą ne tokį pastebimą bet kažin ar paremtą pozityvumu - kuomet akcentuojate vaiko klaidas užuot akcentavusi gerus darbus ir tokiu būdu priverčiate pajusti kaltę. Kaltė yra ir bausmės pasekmė bei tikslas. Todėl logiškai mąstant toli su tokiu pozityvumu nuo bausmėm grįsto auklėjimo nenukeliavote - tik efektas kiek švelnesnis ir vaikas nebe toks patogus..

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!