Kontrolės ir autoriteto įtvirtinimas be bausmių

51. 

    

    2013.10.03 22:14 (prieš 12 m.)

    barabum parašė:
    Labai ačiū už komentarą smagu kad abidvi esam entuziastingos atsakingos mamos. Norėtųsi išgirsti kaip kontroliuojate dukrelę konkrečioje konfliktinėje situacijoje, …

    Aha, supratau, ką norit pasakyti Debesėlių ir saulyčių sistema taikiau ne elgesiui apskritai vertinti, bet stebėti labai konkretų kasdienį veiksmą... Bet suprantu, ką norit pasakyti apie teigiamo elgesio akcentavimą. Stengiuosi taip ir daryti. Dėl mano vaikystės - tai ne pagyrimų stoka mane erzino, o nepasitikėjimas mano pačios iniciatyva, tam tikras jos sumenkinimas... Tad dabar stengiuosi vertinti ir skatinti savo dukros iniciatyvą (ten, kur ji gali ją parodyti, aišku). Dėl loginio mąstymo paklausiau, nes gal autorius kur nors nurodė, kodėl jis taip teigia. (mano pastebėjimu, vaikų logika ima veikti labai anksti, tik kai kurių pasekmių jie negali numatyti dėl paprasčiausio nepatyrimo, o ne todėl, kad negali jų susieti). Na, bet čia teorija.
    Knygą perskaitysiu, nes iš esmės bent jau tiek kiek skaitinėjau jo samprotavimai gana nuoseklūs ir, atrodo, lengvai pritaikomi. Kitas dalykas dėl liberalaus auklėjimo - visiškai jo nepalaikau ir mes toli gražu jo nepropaguojame, atvirkščiai, galvoju, kad gal mes savo dukrai per griežti taigi ieškau aukso vidurio iš priešingos pusės nei jūs. Prieraišiosios tėvystės teorija nekažinką bendro turi su liberaliuoju auklėjimu (vaikai tedaro ką nori) ir net nesakyčiau, kad propaguojamas vaikas - draugas santykis... (nemanau, kad toks santykis apskritai įmanomas dėl padėties, patirties ir lūkesčių skirtumo) Veikiau kalbama apie paprastus natūralius šiltus santykius, leidžiančius vaikui atsiverti ir saugiai vystytis, panaudojant savo prigimtines galias, talentus... Taigi, iš esmės panašu į tai, ką jūs ir sakote... Skiriasi gal kai kurie akcentai. Šiaip tikrai smagu, kad pradėjote šia tema diskutuoti. Tikiu, kad iš šios diskusijos kiekviena gausim naudos (tikriau, jos gaus mūsų vaikai ir mūsų namai)

    Ai, dar dėl konfliktų. Šiuo metu jų labai didelių nekyla. Bet paskutiniuosius tiesiog išgyvendavom primityviai: kuo švelniau žiūrėdavau jdukra į akis ir matydavau, kaip rimsta, ištiesdavau ranką, ji prieidavo ir apsikabindavom. Viskas. Kaip sakoma "pasibučiuodavom ir toliau važiuodavom". Tada paklausdavau, kodėl supyko, ir ji jau visai ramiai paaiškindavo (dabar rašau ir pačiai keista :)... O šiaip pastebėjau, kad konfliktai dažniau kyla, kai vaikas pavargęs, tad stengiuosi, kad kuo geriau pailsėtų...

    2
52. 

    

    2013.10.04 10:08 (prieš 12 m.)

    Ooo kaip malonu kad buvau suprasta. :-)

    Iš tiesų kiekvieno mylinčio tėvelio tikslas yra jo vaikų, šeimos laimė ir gerovė. Norime atrasti harmoningą santykį, kuris padėtų kasdien šį tikslą pateisinti.

    Tėveliai dažnai kalba apie atsakomybę, norą kad jų vaikai gyvenime priimtų teisingus sprendimus, atsakingai sprestų problemas ir sąmoningai mokytųsi.
    Daugelis tėvelių auklėti baime suklysti, kaltės baime, iki šiol miega ir sapnuoja kaip klysta, gyvena nejučia vertindami kiekvieną savo poelgį pro tos baimės prizmę. Ar tai jau ir yra atsakomybė?
    Autorius teigia kad poreikis elgtis teisingai yra įgimtas ir jo neverta skatinti hiperbolizuojant ir prilipdant prie jo baimę suklysti, baimę pasijausti kaltam. Daugelis senobiškai auklėtų žmonių mintyse nuolat turi tą savęs neigiamą vertinimą vadinkime jį pliusų ir minusų/ saulučių debesėlių lenta. Kaip bebūtų keista, saulutėms jie jaučiasi gan abejingi, tuo tarpu kiekvienas minusiukas sukelia dieglius jų kaltės nudegintame emociniame kūne. Ar mes tikrai kažką darytume kitaip, blogiau jeigu nejaustume tos įtampos ir nebėgtume kasdien nuo persekiojančio menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmo pagimdyto baimės suklysti ir vėl pajausti vaikišką bekraštę ir bedugnę kaltę?.. Kai kurie iš mūsų savo menkavertiškumo kompleksą kompensuoja klijuodami minusus aplinkiniams. Kai kuriem iš mūsų šiurpas pagaugais nueina kai mums atrodo kad kažkas elgiasi neatsakingai, pernelyg lengvai reaguoja į problemą ir pan. Ko gero tas žmogus nevertina savo atsakomybės taip skausmingai kaip mes ir tiek, bet tai nereiškia kad jis nesugeba gyventi, priimti sprendimų, rūpintis savimi ir artimaisiais. Ir greičiausiai jo gyvenime daugiau natūralaus džiaugsmo ir laimės..

    1
53. 

    

    2013.10.07 15:50 (prieš 12 m.)

    Atleiskit aš turbūt kalbu per kategoriškai bet tikrai laukiu nesulaukiu kitokių nuomonių, kad galėtume padiskutuoti. Taip pat labai praverstų išgirsti apie tai kokie jūsų pačių santykiai su tėveliais, kaip jus pačias/ius auklėjo.
    Ar yra mūsų tarpe auklėtų griežtai, ir kaip tai atsiliepė jūsų emocinei sveikatai bei santykiams su žmonėmis?. Žinoma jeigu tai nepernelyg asmeniškas klausimas ir norėtumėte pasidalinti..
54. 

    

    2013.10.07 23:31 (prieš 12 m.)

    Sveikutes

    Labai šauni temelė užvesta. Neištvėriau ir aš nepasisakius, tiksliau panorau "išsilieti" Tikriausiai nesugebėsiu taip sklandžiai nupasakoti savo jausmų ir išgyvenimų bei samprotavimų šia tema kaip barabum ar slepetukas, bet... galbūt čia išsipasakojus ir širdelėj palengvės
    O norėjau pasisakyti apie savo patirtį...iš tikro dažnai apie tai pagalvoju ir vien dėl to, kad nesielgčiau su savo vaikais taip, kaip mano tėvai. Nesakau, kad mano tėvai blogai auklėjo ar buvo blogi, viskas tvarkoje -tvarkinga, pareiginga, mylinti šeima, tiesiog buvau griežtai auklėjama (bet ne smurtu ar bausmėm, tiesiog daug reikalavo iš manęs), buvo daug atsakomybės užkraunama man kaip vaikui. Pvz. situacija: balius, tėtis išgeria, na tiesiai šviesiai, prisigeria ir tėvai susipyksta. Tėtis nueina miegot ir mama vis siunčia mane, kad nueičiau pažiūrėti ar tėtis kvėpuoja ir pan. , na ar neužspringo. Tiesiog pati iš pykčio nenori eit, bet rūpi visvien, tai siųsdavo mane. Nesakau, kad tai buvo daug, bet man tai įstrigo. Kažkaip su laiku pasidarė taip, kad per balius aš savo kambary ne miegodavau, o liguistai "budėdavau" ir klausydavausi ar kas nesusimuš (nors to niekada nebūdavo) ar tėtis neužsprings berukydamas užgėręs.... Tapau kaip "saugotoja" ir mane tas labai paveikė, tiksliau psichologiškai slėgė. Arba mama labai tvarkinga yra ir vėlgi per balius, man liepdavo prižiūrėti, kad kiti vaikai ko nesumuštų ar nesudraskytų... įsivaizduojat vaikui, kuris pats nori žaisti, reikia saugoti kitus vaikus, kad jie žaistų "tvarkingai".... Vėlėliau, kai buvau vyresnė, buvo neįvertinamos mano pastangos. Mokinausi tikrai labai gerai, bet šalia buvo klasiokė kaimynė, kuri mokinosi dar geriau ir jai pastangų tam nereikėjo. Tuo tarpu man kartais tekdavo nemažai paplušėti, kad tokių pačių rezultatų pasiekti. Tai man vos ne priekaištaudavo (aiškumo dėlei turėčiau pasakyti, kad augau kaime) jog aš ilgai mokinuosi, sakydavo, va kodėl Morta (vardas pakeistas) jau gėlynus ravi, o tu vis prie knygų sėdi. Arba jei gaudavau 8 ( 10 balų sistemoje) tai sakydavo kodėl ne 9 ar 10. Žodžiu neįvertindavo. Nesakau, visko būdavo ir daugiausiai tai pagirdavo, pasidžiaugdavo, bet va keli tokie atvejai kažkodėl labai įstrigo ir iki šiol griaužia širdelę.
    Visumoje kas gavosi - išaugau labai atsakinga, sąžininga, tvarkinga, gerbianti žmones moteris, bet.... nepasitikinti savimi ( nors tikrai turiu kuo didžiuotis), labai kreipianti dėmesį į tai, ką kiti pasakys, esu labai empatiška, skaudžiai reaguojanti į bet kokią kritiką..
    Nenorėčiau, kad mano mergaitės taip jaustųsi, norėčiau, kad augtų pasitikinčios savimi, tvirtos asmenybės, gyventų savo gyvenimą, ne kitų.
    Knygą "vaikai kilę iš dangaus" taip pat skaičiau ir bandau taikyti kai ką. Kai kas pasiteisina, kai kas ne, o galbūt ir laiko tam reikia... Pirmiausia tėvams reikia išmokti, po to vaikus mokinti, nes labai yra sunku kai esi auklėtas kitaip, tai gauasi, kad vos ne kiekvieną savo žodį, elgesį turi analizuoti - padariau čia gerai ar ne, pasakiau tinkamai ar kitaip derėjo...

    7
55. 

    

    2013.10.08 12:27 (prieš 12 m.)

    inastranka parašė:
    Sveikutes

    Sveika prisijungusi ačiū už atvirumą, manau panašių tokių nejautrių tėvelių poelgių paliktos žaizdelės viduje daug kam apkartina vaikytės prisiminimus. Ši tema yra tinkama vieta pasipasakoti.. ;-) liūdna klausyt tokių prisiminimų, ir tuo pačiu suprasti kaip kartais tėvai egoistiškai nejautriai elgiasi su savo vaikais nepagalvoja kaip tas baliavojimas girtavimas vaikų akyse, o ir per dideli reikalavimai iškreipia vaiko supratimą apie tai kaip tarpusavyje turėtų elgtis artimi mylimi žmonės. Juk tai tėvai pirmieji nustato tą kertinį elgesį su savo vaiku kurio tikėsis ir lauks vaikas iš visų žmonių jo gyvenime!, ir jo paties nuomonę apie save.... Matyt tokiam žmogui bus įprasta aukoti savo interesus, laukti nesaikingos kritikos, jei kas švaistysis nekonstruktyvia perdėta kritika - jis kantriai klausys priims nors tai jį ir žeis giliai, nes nejaus ribų kada tiesiog reikia apsisukt ir išeit..leis su savim nesiskaityti, negalės pasakyti NE. jam bus labai sunku ginti savo interesus, dažniau nusileis..
    Jūs pati pastebite, kad tėvų elgesio nevertinate kritiškai? Ar atsakinga girtaut baliavot vaikų akivaizdoj ir užkrauti jiems atsakomybę už save, už kitų žmonių elgesį, už girtą nusmigusį tėvą? Gali būti atsakingu darbuotoju, namų šeimininke ir maitintoja bei aprūpintoja, bet atsakingi tėvai rūpinasi savi vaijų interesais ir poreikiais.... o ar vaiko interesuose būti paliktam likimo valiai girtaujant ir dar užkraut jam kažkokius girtos kompanijos patarnautojos tvarkos sergėtojos vaikų auklės pareigomis? Kol jūs manysite kad tai buvo normalus elgesys su jumis, kol jūs neįsisąmoninsite, kad tai buvo gan didelės jūsų tėveliųnklaidos, nepavyks atgauti tų savo ribų kurios iki šiol yra skausmingai per menkos, jos jus iki šiol slegia... nebūkit daugiau gera nevertiems to žmonėms, neidealizuokite tėvelių jie tik žmonės kurie irgi klysta, jūs tikrai turite teisę ir supykti ir ieškoti savo širdyje atleidimo kuris išgydys žaizdas... Ir nieko tokio jeigu ir jūs kartais klystate - visi klysta, niekas neturi teisės jums dėl to priekaištauti ar elgtis su jumis nepagarbiai. Neeikvokite savo jėgų būdama s tais žmonėmis kurie jūsų nevertina, negerbia. Žinau, kaip jūs jaučiatės, kaip sunku jums elgtis su savigarba, nepersistengti, koks vergiškas tas noras įtikti.... pradėkite elgtis kitaip, visų pirma leiskite sau daugiau, atidžiai rinkitės draugus, rodykite kitiem kad save gerbiate, mylite labiau nei bet ką, nemažiau nei savo vyrą vaikus (tame nieko bloga nėra!) ;-)
56. 

    

    2013.10.08 13:24 (prieš 12 m.)

    inastranka parašė:
    Sveikutes

    Labas Kai kurios jūsų vaikystės nuoskaudos labai pažįstamos. Na, tikriausiai tokia auklėjimo tendencija gana paplitusi... Aš iš vaikystės irgi atsimenu nuoskaudą dėl pažymių Tiesa, mokiausi aš puikiai ir beveik be pastangų, bet kai gaudavau pradinėje 4 (penkiabalėje), mama sakydavo - o kodėl ne 5 (vėliau, jau vidurinėje, panašiai buvo su 9 ir 10). Nepiktai sakydavo, bet buvau jautriadūšė, tai smigdavo giliai. Ir galvodavau - kaip neteisinga, kai kuriems mano klasiokams 4 (ar 8 - 9) būtų nuostabus įvertinimas, o man štai priekaištauja... Taip pat ir lyginimo buvo per akis: mergaitės taip nedaro (maždaug: berniukams tai leidžiama), kitos dukros taip nesielgia ir pan. Dabar kai su mama apie tai pakalbu, tai ji teisinasi: betgi kitiems aš tave labai girdavau :), bet kas man iš to. Juk iš tiesų vaikystėje tėvai - visas pasaulis, vaikui pirmiausia svarbu, kaip jį vertina būtent jie.
    Tai štai šito irgi stengiuosi nekartoti bendraudama su savo dukra... Stengiuosi kuo aiškiau parodyti, kad vertinu jos pastangas... Ne visada pavyksta.

    1
57. 

    

    2013.10.08 14:48 (prieš 12 m.)

    Pritariu kad dažnas atvejis tas kartais atsainus tėvų elgesys, iki mūsų buvusios kartos ir pačios buvo taip auklėtos. Juk dauguma dabartinių lietuvių esame kilę iš tų pačių baudžiauninkų luomo, o anais laikais nuolankumas ponui buvo gyvybiškai svarbus išlikti - logiška- nuolankumo nusižeminimo mokomi ir vaikai. Laikai ir kartos keičiasi greičiau nei įsišakniję žmonėse santykių modeliai.
    Tarkim imkime žydų tautybės šeimas - jose tradiciška auklėti vaikus su pagarba, suteikiant daug laisvės ir erdvės jų vystymuisi, asmenybės skleidimuisi - vaikai auklėti karaliauti žemėje, būti Dievo išrinktąja tauta! Pažiūrėkit ko toji tauta tuom pasiekė: kaip jie laikosi išvien, kokių aukštumų pasiekė įvairiose srityse... Jie tarsi ir neturi kažkokio pono, o kur benuklystų moka oriai pateikti save, už save pakovoti, siekti daug.
    Šie du pavyzdžiai rodo kaip tam tikras požiūris į save, šeimą, vaikus ir išgyvenimą paveikia ištisas tautas. Galima sakyti mes esame sunkios protėvių praeities ir išgyvenimo būdų įkaitai. Ir būsime tokiais kol nepakeisime šito patys pakeisdami visų pirmą šį savo požiūrį - ar atėjome būti kažkieno pakalikais, ar išaugti didžiais?. Šie laikai reikalauja iš ano santūraus nuolankaus lietuvio tapti kažkuo laisvai mąstančiu, nebinančiu konkuruoti ir veržtis, pasitikinčiu savimi ir save gerbiančiu žmogumi, šie laikai reikalauja būti stipria asmenybe... Turim ir savo vaikuose matyti tai, žvelgt kaip į žmones, kurie atėjo patys iš gyvenimo pasiimti ko jiems reikia. Nei už nuolankumą, nei už kuklumą mūsų vaikams ant lėkštutės atnešta nebus...
58. 

    

    2013.10.09 23:56 (prieš 12 m.)

    Labai idomu suzinoti, ar kas turi sios knygos PDF varianta?
59. 

    

    2013.10.10 00:10 (prieš 12 m.)

    lauruciukas16 parašė:
    Labai idomu suzinoti, ar kas turi sios knygos PDF varianta?

    Labuka

    Truputėlį įkėliau čia mobiliuku darytų foto, bet failo deja neturiu galimybių pasidaryt šiuo metu, o foto viską sukelti būtų žiauru na tikėkimės gal atsiras kas gali/turi
60. 

    

    2013.10.10 09:09 (prieš 12 m.)

    barabum parašė:
    Labuka

    As uz tai, kad reikia remti autoriu/atlikeja, negrazu yra vogti Taciau esu UK siuo metu, o i LT grizti neplanuoju. Galbut reiks pairskoti anglisko varianto, tai ir vyrui pries miega duociau paskaityti

    2

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!