Iš tiesų pasistengsiu svarbiausius akcentus sudėlioti šioje temoje. Bet gilesniam jų supratimui tikrai rekomenduoju ir pačią knygą įsigyti. Gal kai kam autoriaus žodžiai skambės aiškiau ir suprantamiau nei maniškiai, be to visų argumentų galiu ir nesutilpti čia paminėti. ;-)
Informaciją kuria čia dalinuosi stengiuosi šiek tiek dozuoti, atrinkti pagal esmę, taip pat perskaitau tai, ką komentuojate ir atsižvelgdama stengiiosi pateikti ką jums aktualiais klausimais teigia autorius. Spėsime aptarti viską. ;-)
2013.09.27 23:11 (prieš 12 m.)
Kad ir kokie geri, sąmoningi ir atsakingi tėvai būtume, nerealu visuomet tinkamai patenkinti visų vaiko poreikių kaip ir išpildyti visų jo norų (nors drausti norėti daug nevalia). To ir nereikia. Riba kuri nurodo kada mes jau imame kaip tėveliai persistengti yra tuomet, kai darome kažką bijodami vaiko pykčio priepuolių. Dar aiškesnė riba yra ta kurią mums parodo pats vaikas pajautęs, kad nepakankamai rūpinamės savo pačių poreikiais, pernelyg aukojamės. Tarkim jeigu vaikas mato, kad tėvelis prastai jausdamasis, pavargęs ar kitu labai netinkamu jam laiku visvien stengiasi su vaiku per jėgą užsiimti, nors tai sukelia didelį nepatogumą, nuovargį, galbūt įtampą dėl kitų nevykdomų įsipareigojimų ir pan. Jautrus vaikas tėvelio būseną puikiausiai "nuskanuoja" ........ir ima jaustis už ją atsakingas, kas vaikui yra nepakeliama našta (vaikui kenkia jaustis atsakingu už tėvus ir jų emocijas, tai prieštarauja kartų linijos dėsniui pagal kurį tėvai neturi siekti emocinės vaiko paramos ar versti jaustis atsakingu už jas net jeigu tas emocijas sukelia jo elgesys , dar blogiau yra sąmoningas neigiamų emocijų demonstravimas vaikui, kuris puikiausiai šio suvokiamas kaip manipuliavimas bei silpnumas ir menkina tėvų autoritetą) tad priešindamasis tėvelio prastai būsenai vaikas ima elgtis įnoringai, reikalauti vis daugiau, nesąmoningai siekdamas pajausti ribą ir atsikratyti atsakomybės už tėvelio būseną, jis siekia pajausti kad tėvelis puikiai kontroliuoja padėtį ir yra stiprus, o jis pats - kontroliuojamas ir saugus po stipriu tėvelių sparnu.
Taip taip.. esame narsūs. Daugybė sudėtingų emocijų iškyla skaitant ir atrandant kad tėvystė gali būti kitokia nei įsivaizdavome, metant iššūkį pasąmonėje susiformavusiems įgūdžiams, savo pačių tėvams, kuriuos vis dar nejučia norime mėgdžioti.. tiek vaikai tiek suaugę linkę pateisinti net itin žiaurų savo tėvų elgesį, tad gilintis ir analizuoti ką galima būtų daryti kitaip yra labai labai skaudu, reikalauja drąsos ir daug daug meilės savo pačių vaikams dėl kurių ryžtamės nuversti šiuos kalnus. Visą tą laiką kol aš domiuosi pozityviu auklėjimu manęs nepalieka giliai kirbantis prasikaltusios mergaitės jausmas, kuri drįsta kritikuoti savo mamą, juk negali vaikas mokyti savo tėvų, net kai tiek mergaitė tiek mama gyvena tik suaugusios moters galvoje...
Taigi tie kas dar neišsigandote, kas vis dar nepaisant slogumo jausmo esat šiame kelyje, esat tikri narsuoliai. Mylėkime tėvus, bet pripažinkime ir mokykimės iš jų klaidų, atleiskime jiems už jas, bet nekartokime. Baimė ir meilė yra skirtingi poliai, abu galima naudoti kaip motyvaciją, paklusimo tėvų valiai pagrindą, bet tik mes galime rinktis, kurioa pripildysime savo mažų žmogučių rezervus. Aš savo mamos klausiau, nes jos bijojau, iki šiol jaučiu pasekmes, gilią nuoskaudą dėl to, kad niekad nesijaučiau jos mylima. Daug metų buvau kompleksų maišelis, nuolat graužiantis save ir aplinkinius, linkusi į depresiją, savigraužą, menką savivertę (būdingi daugelio tradiciškai auklėtų lietuvių bruožai) . Iki šiol gydau savo emocines žaizdas. Ir negaliu to linkėti savo vaikams. Kaip ir niekieno kito vaikams. Atradusi paslaugumo skatinimo ir pertraukos metodus taikau juos tik mėnesį laiko ir jau matau rezultatus, be to nebesu tokia emociškai išsekusi kaip jausdavausi nubaudusi savo vaiką. Rezultatai tiesiog stulbinantys, mano sūnų tarsi kas pakeitė!!!! Pasiteisinant nuosekliam metodų ir principų taikymui mano abejonės išnyko, o slogutį pakeitė pasitikėjimas savimi kaip mama, jaučiu kaip tai padeda man pačiai viduje atrasti ramybę... ! Linkiu to kiekvienai mamytei ir tėveliui.
Dar keli štrichai iš knygos apie kartų liniją, skyrybas, mamyčių ir tėvelių ryšį su sūnais ir dukterimis. ;-)
Bet nežinau, gal dėl to, kad mano pupa dar visai mažutė, bet kai kurie plačiai paplitę patarimai neveikia... pvz., kad reikia žiūrint į akis vaikui paaiškinti ko norima iš jo - ji kai užsispiria, visa tokia aktyvi būna, kad sunku akių kontaktą pagauti...
gal dėl to, kad aktyvi ji tokia...
bet šiaip tai nepaisau raginimų "leisti vaikui išsirėkti", "nekreipti dėmėsio", ir stengiuosi savo tikslų pasiekti lėtai ir švelniai. dažniausiai pavyksta, o jeigu sunkiai sekasi, suverčiu viską ant to, kad jai trūksta patirties, mokėjimo valdytis ir kad viso to ji dar išmoks...
Man dažnai padeda mano dukters "rekomendacijos". Ji sako: kai aš pykstu ir rėkiu, tai tu man nieko nesakyk, palik mane ramybėje, o paskui stipriai apkabink...
Šiaip per tuos beveik 6-erius metus visko prisiskaičiau ir visokių būdų išbandžiau. (ir, aišku, dar skaitysiu ir dar bandysiu )
Akivaizdu, kad skirtingiems vaikams ir skirtingais laikotarpiais reikia skirtingų dalykų Maniškė gana aiškiai išsako, kaip jaučiasi ir kodėl (net pati stebiuosi, kad penkiametė taip aiškiai apibūdina savo jausmus ir išsako poreikius). O kai nepasako, dažnai akivaizdu, ko jai reikia, ir kas ją labai žeidžia. Tai, pvz., ignoravimas arba "pertraukėlės" metodas ją veikia kaip didesnė ir labiau žalojanti bausmė nei koks apšaukimas. Kai bandydavom ją išsiųsti į jos kambarį, kad nusiramintų, tai sukeldavo dar didesnę isteriją. Tai stengiuosi be to apsieiti ir kritiškiausioje situacijoje geriau išeinu pati (irgi nepadeda - atbėga iš paskos )...
Ir galiausiai dažnai suprantu, kad per daug iš jos reikalaujam... Taip pat ir valdyti emocijas. Na, dar per sunku jai...
2013.09.30 16:25 (prieš 12 m.)
Girdejau apie Adlerio teorijas bet dar nesigilinau i jas tad butu smagu jeigu entuziastingi jo metodu taikytojai taip pat pasireikstu sioje musu temeleje. Savo mazajai taip pat dar netaikau pertraukeliu kol kas uztenka palikti ramybeje jeigu isterikuoja del kazko ko nori ir negauna (ji metasi ant grindu plesiasi is ranku tad kitaip nelabai ir gaunasi) - uztenka tiesiog atsitraukti ir jau po minuteles ar maziau pameginus vel ja apsikabinti ji pati tiesia rankeles..
Slepetuk as nemanau kad pertraukele reikia vertinti kaip bausme ar ignoravima, jos tikslas nera sukelti neigiamas emocijas - kai vaikas ima blogai elgtis ar priesinasi teveliu valiai jos jau jame verda, tad pertrauka tiesiog pagalbine priemone issilieti ir isgyvenus neigiamas emocijas atrasti emocine pusiausvyra, atgauti savitvarda.. jeigu vaikui paaiskini - pabuk truputuką dabar vienas isleisk palakstyti savo "oziukus" (ramiai lyg vestum vaika pasisiot ar pakakot)- vaikas supras kad darote tai ne is pykcio ir ne noredamas ji iskaudinti, o padedami jam, tas jam "daeis" iskart issiliejus emocijoms ir grizus i vezes su palengvejimu.. gal reikes ne syki tai paaiskinti draugisku tonu, bet juk suaugusiam nereikia aiskinti kad jeigu jis ima karsciuotis geriau jam iseit isleisti gara vienumoje kad tai kas gali ivykti isikarsciavus nenusestu skaudziom nuoskaudom jo paties ir artimuju atminty kaltes ir nusivylimo akmenukais... vaikui ta igudi dar reikia susiformuoti, ismintingi tevai pades to ismokti daug svelniau nei gyvenimas ;-)
2013.09.30 18:23 (prieš 12 m.)
barabum parašė:
Girdejau apie Adlerio teorijas bet dar nesigilinau i jas tad butu smagu jeigu entuziastingi jo metodu taikytojai taip pat pasireikstu sioje musu temeleje. Savo maz…
Na, taip. Bet mūsų dukra tą pertraukėlę supranta kaip atsiribojimą ir išgyvena skausmingai.
Esu skaičiusi ir jos kritikos, tiksliai nepamenu, kur - straipsnis buvo grįstas "preraišiosios tėvystės" idėjomis. Mintis maždaug tokia, kad patirdamas "pertraukėles" vaikas suvokia, kad tėvų meilė yra sąlygiška . Jei jis elgiasi gerai, tėvai jį myli, jei blogai, tėvai nuo jo atsiriboja, taigi nebemyli. (o tai negerai; tėvų meilė turi būti nesąlygiška) Suvokti, kad tai yra tik būdas "garui nuleisti", nesusijęs su meile ar nemeile, mažam vaikui greičiausiai per sunku. Na, ir šiaip praktiškai, kai vaikas įsiutęs, visas kunkuliuoja, ramaus pasakymo jis negirdi (bent mūsiškė kai pradeda žaibuoti, tai oj... ), o jei ir girdi, supranta ne taip, kaip mums norėtųsi - juk tada bet koks tėvų pasakymas kelia priešiškumą...
Todėl "pertraukėlės" stengiuosi vengti. Na, bent tokios, kai vaikui nurodoma eiti į savo kambarį, kad nusiramintų. Kaip sakiau, dažniau pati išeinu (kad neužvirčiau - kad nuleisčiau garą). Bet ir tokius mano išėjimus dukrytė suvokia kaip atsiribojimą, kaip jos palikimą sunkią akimirką. Tad ir be jų stengiuosi apsieiti. Tiesiog, jei emocijos pakyla iki kulminacinio taško, nieko nesakau, palaukiu to momento, kai galėsiu ją paglostyti ir apkabinti. O šiaip noriu išmokti tiesiog laiku pastebėti kaistančias emocijas, kad nereikėtų jų aušinti
Hmm.. mano sūnus puikiai supranta pertraukėlės esmę, jos taikymas yra jo paties naudai kurią jis puikiai jaučia, tad kkausimas dėl nemeilės čia neiškyla...besąlygiška meilė nereiškia kad galime leisti vaikui būti nekontroliuojamam, būti sau šeimininku, atvirkščiai tai parodo kad kratomės atsakomybės ir paliekam vaiką likimo valiai, nes jis tiesiog nėra pakankamai subrendęs prisiimti atsakomybę ir spresti ko jam reikia - tai tėvelių privilegija ir atsakomybė..namų taisyklės ir ribos turi būti dėl paties vaiko gerovės, net kai jis priešinasi ir puola ir isterijas... o iš to ką aš girdžiu man atrodo kad dukrelė jumis gerokai manipuliuoja ir nepripažįsta jūsų autoriteto nepasikliauja jūsų sprendimais..matyt dėl to kad pati jais abejojate ir rodote jog ji gali juos įtakoti...galbūt jūs pasiduodate jos isterijos ir pykčio priepuoliams kažkaip į tai emocingai jautriai reaguojate arba keliskart esat nusileidusi ir ji tikisi to ir vėl.. ir manote kad davimas ko ji nori kad tik nurimtu tai jau ir yra besąlygiška meilė.?. bet tai yra nesuteikimas vaikui jam būtinų ribų kuriose jis turėtų susitaikyti kad tėveliai yra namuose šeimininkai jie kuria taisykles nes yra tėvai ir tai jų toks darbas.... ribos suteikia ramybės ir saugumo jausmą.. tos ribos nėra tėvų meilęs ribos - tai vaiko atsakomybės ir jo valios ribos kuriose jis gali saugiai vystytis ir augti..
2013.10.01 17:01 (prieš 12 m.)
Ką tai reiškia jeigu dukrelė sako mamai " kai aš rėkiu ir pykstu daryk taip o kai jau neberėkiu tada stipriai apkabink"ji stengiasi ir toliau valdyti visą situaciją ir mamą nors tą daryti turi ne ji... mamai patarčiau tokiu atveju pasakyti "gerai, sutarėm, bet man per sunku tavęs neapkabinti kai tu rėkauji todėl būk gera eik parėkauti į kitą kambarį o kai baigsi aš ateisiu ir mes apsikabinsime" ar kažkaip panaiai kad paskutinis žodis ir galutinės sąlygos būtų mamos, o ne dukrelės
Šioje interneto svetainėje pateikiama medžiaga yra skirta pažinimui ir informacijai. Jei kiltų klausimų dėl Jūsų ar Jūsų vaiko sveikatos, būtinai pasitarkite su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.