Vilnoja parašė:
Taip man irgi labai yra tas noras planuoti gyvenimo nes iki šiol tikrai sekėsi.
Labai nemėgstu nukrypimų nuo plano
Kokius metus tai tikrai sakė "ne". Nors aš taip tiksliai neatsimenu, kada pradėjau kalbėti, nes neturėjau plano, kokio skirtumo tarp vaikų noriu ar pan., tik vis stiprėjo ir stiprėjo noras turėti dar vieną vaiką. Bet šiaip aš esu labai savireflektyvus žmogus, tai štai ką pastebėjau analizuodamasi. Kai pradėjau vyrą įkalbinėti, pati dar nebuvau 100 proc. pasiruošusi
bet kad tą suprasčiau, reikėjo gerai pasikapstyt. Užtat gavus jo "ne" labai pakilo šišas, kaip čia pasakius, laimėt šitą kovą, sukilo nerimas, nesaugumas ir, kaip minėjau, prasidėjo proto žaidimai: "oi, tai kada jis sutiks, oi, tai gal mums tada jau bus daug metų, oi, tai koks čia didelis skirtumas tarp vaikų išeis" ir t.t., ir t.t. Ir užsisuko toks ratas: man kyla nerimas, aš jį spaudžiu (nors nerimas tai mano, ne jo). Kai jau nurimau ir įsiklausiau į save, supratau, kad ir aš pati dar nesu visai pasiruošusi, kad gal net išsigąsčiau, jei jis pasakytų: "ok, šią akimirką"
nors atrodė, kad oi oi, kaip aš čia noriu. Tada išbuvau šitoj savo situacijoj ir kai pajutau, kad taip, dabar esu visiškai pasiruošusi nors ir šią akimirką, jam taip ir pasakiau: "Aš nuo dabar esu atvira šitai minčiai ir galiu visiškai nesisaugoti, tad toliau jau sprendi tu, kaip norėsi, taip ir bus." Tai po šito dar gal pora mėnesių ar mėnesis praėjo ir viskas. Bet čia mūsų istorija, nereikėtų į kokias nors laiko ribas įsikibti.
Beje, man tuo metu labai padėjo Linos Vėželienės knygos "Septynios didžiosios nuodėmės" skyrius apie puikybę - skaičiau jį grynai savo santykių su kitu žmogum, savo vyru, aspektu. Daug dalykų sau apie save atradau