Sveiki, sunku kitam žmogui gerai patarti dėl skyrybų, nes visgi tai Jūsų gyvenimas ir iš šono gan lengva pasakyti "mesk vyrą" arba atvirkščiai "pabandykite išspręsti problemą".
Bet, kadangi jau parašėt, tai mano nuomonė tokia, iš esmės kokį pusmetį ar metus dar galima pabandyti pakeisti situaciją, o jau tada jei visai rezultatų nėra, arba viskas tik dar pablogėja, manau ir skyrybos būtų ne blogiausia išeitis, kad ir kaip subku tai gaki atrodyti.
Esmė, kad realiai Jūs priversti vyro pasikeisti negalite, bet dar kartą pabandyti pasikalbėti ir jau konkrečiai susakyti, kad esate ne vieniša mama, o tėvai vaikui esat abu ir t.t. (Jums aišku geriau žinot kaip viską susakyti, bet kita vertus, manau, jau turbūt esate ir anksčiau apie tai kalbėjusi...). Tikrai sąžininga prašyti, kad vyras pasirūpintų savo paties vaiku bent valandą ar pora per dieną, o juo labiau ilgiau savaitgaliais...
Iš to ką papasakojote, man susidarė įspūdis, kad vyras neįsivaizdavo ką reiškia auginti mažą vaiką ir dabar bando nusiplauti nuo atsakomybės. Aišku tai, kad net ligoninėje nesugebėjo pasirūpinti vaiku labai jau daug pasako... nežinau net kaip ir galima būtų pateisinti...
Pati dar kart ramiai viską apmąstykite, kaip ir parašėt, gal tikrai lengviau vienai jei ir taip buitimi ir juo labiau vaiku rūpinatės viena, juolab jei vyras dar ir kritikuoja.
Gal po kurio laiko galėtumėt susirasti normalią antrą pusę, kuri priimtų jus ne kaip savaime suprantamą dalyką, o vertintų. O jei ir ne, tai klausimas ar psichologiškai nebūtų lengviau vienai.Dar toks klausimas, kurį sau galit užduoti, tai ar po tarkim 5-10 metų tikrai matote savo ateitį su tokiu vyru? Ar likusi su juo būsit laiminga? Suprantu, skyrybos yra labai sunkus sprendimas, bet tikriausiai jei jau vyras taip mąsto ir taip elgiasi, jis daugiau ar mažiau taip darys ir vėliau...
Nuoširdžiai linkiu sėkmės, stiprybės ir, kad viskas išsispręstų.







