2019.06.30 12:03 (prieš 6 m.)
Aš ir turiu kažkokią keistą nuostatą dėl palikimo... nėra gal kad nepasitikėčiau, nors šiaip yra ir to, man nepatinka, kad senelis kartais, kad ir nebardamas, bet pakelia toną net mums būnant, o mes nešaukiam ant vaiko, bijau, labai, kad paliktas ims verkt ir ieškot manęs, išsigas, pasijaus nesaugus. Dėl to apart vyro nesu palikus niekam dar. Ir kažkaip visai dėl to nepergyvenu, nebijau, kad vaikas bus maminukas, kad neis palikt ar dar ką, nes nuo mažumės leidžiam laiko nemažai su artimaisiais,draugais ir pan, ir jis nuolat būna tarp žmonių, tarkim šiai dienai jis pilnai vaikšto ir pažaidžia su bet kuo apsibuvęs, bet aš visad esu kažkur netoliese,kad jei jam manęs reikėtų, būčiau šalia. Matau, kaip palaipsniui mažais žingsneliais ir pats ima pažaist daugiau ir aplinka labiau domina, sudėtingėja veikla. Su vyru vienu du pabūnam kol vaikas miega, nes įpratę prie tokių sąlygų, nes dirbdavom po daug valandų ir mažai būdavom kartu ir iki nėštumo, tai išmokę išnaudot bendrą laiką pasidžiauginui, artumui, o pokalbiams ir su vaiku eina ir telefonu pabendraujam aptart kas vyksta mūsų gyvenimuos. Va atšventėm jau ir metukus, o jie net nepasijautė, net nenoriu įsivaizduot, jei būtų reikėję grįšt į darbą...
visa laimė galiu glaust ir būt su vaiku tiek kiek jjam šiuo laikotarpiu reikia.