AsKe parašė:
Gulėjau 7dienas. Kada reikėjo nakty pagalbos visada padėjo. Gal nepataikėt ant pamainos. Aš kai tiek pragulejau tai visa pamaina pažinau visi super buvo ir padėjo 🙂…
Matyt, kad nepataikėm 😅 mums buvo antra naktis, vaikas nemiegojo nuo 21val. vis verkė, niekam negalėjome su vyru nuraminti ir užmigdyti. Nesupratome kas negerai. Apie 4val ryto pabandžiau nusitraukti pieną ir supratome, kad matyt pas mane jo nelabai yra (nes beveik niekas neišbėgo) ir ji nepavalgo, užtat nemiega. Dienai matyt užtekdavo, o nakčiai jau nespėdavo pasigaminti. Paskambinau mamai nes nežinojau ką daryt, pirmas vaikas. Sakė paprašyti pas seselę mišinuko kol vaikas visai neišseko. Išėjome ieškoti seselės. Aišku poste nieko nebuvo, kažkur miega, normalu, suprantu. Todėl paspaudėme mygtuką palatoje. Atėjo visa susivėlusi iš miegų seselė, klausia kas nutiko. Sakau niekam negalim užmigdyti. Ir net nespėjus paaiškinti visos situacijos, ji apsisuko ir išėjo iš palatos. Mes su vyru likome stovėti nieko nesupratę 😅 sakau gal nuėjo pakviesti daktarės ar dar kažką… nutarėme palaukti. 10min…15min… niekas pas mus negrįžta. Jau pradėjo švisti. Vaikas pradeda silpti ant rankų. Išėjau į koridorių ieškot vėl pagalbos. Jau norėjau eit per palatas klausti gulinčių moterų gal kas mišinuką turi ar ką. Sutikau koridoriuje tą pačią seselę. Nieko nespėjau net jai pasakyti, ji man “jūs ką, laukiate, kad kažkas ateitų jums vaiką užmigdyti?”. Nu tada jau supykau… tikrai labai nemandagi ir net neišklauso. Pradėjau jai aiškinti situaciją, kad neturiu pieno, vaikas nežinia kiek nevalgęs, neužmiega, silpsta jau. Jos atsakymas “mes mišinukų neduodam, mes propoguojam žindymą”. Sakau suprantu, bet ką man daryti jei pas mane nėra… nuėjo ji su manimi pas mus į palatą, radome vaiką jau miegantį pas vyrą ant rankų. Sako “taigi va, miega”. Paguldėm. Vaikas atsijungęs visiškai, žinoma, šitiek nemiegojęs nuo 21val vakaro ir dar nežinia kiek valgęs antros paros naujagimis nusilpo ir nulūžo. Sakau man reikia mišinuko. Atsakė “eikit pas daktarę į kabinetą ir prašykite”. Nuėjau, daktarė leido ir pasakė kur nueiti mišinuko. Nuėjome, paėmėme. Bandom vaiką maitinti, mažylė net neišsižioja. Per prievartą sugirdėme bent biški, kad visai nenusilptų. Nusiunčiau vyrą atgal pas daktarę paprašyti, kad ateitų vaiką pažiūrėti nes jau buvo neramu ją tokią silpną matyti. Daktarė pasakė “sugirdėte mišinuką? Tai tegul miega”. Nu nežinau ar aš jauna durna, ar kaip, bet jei man pasakytų, kad palatoje guli naujagimis kuris belekiek jau nemiegojęs ir nevalgęs ir silpnas nereaguoja beveik, aš lėkčiau greičiau pažiūrėti. O čia daktarė ramia sąžine išsiuntė vyrą atgal į palatą. Taip ir praėjo mūsų tragiška naktis, neužilgo atėjo rytas, pasikeitė pamaina ir atėjo adekvati daktarė kuri padėjo dieną vaiką atgal “pastatyti ant kojų”. Aišku dabar skaitant gali kažkam atrodyti, kad čia perdedu, arba, kad nebuvo taip jau ir blogai, bet aš džiaugiuosi, kad su manimi bent buvo vyras, bent psichologiškai ramiau buvo toje situacijoje, ir abu po šiai dienai stengiames net neprisiminti tos nakties. Gimdyčiau čia ir vėl, nes tikrai apart to viskas buvo puiku, bet dabar jau pati būčiau protingesnė ir pasirūpinčiau mišinukais.