Tiesiog_mama parašė:
Su savo komentarais tikrai visi galėtų patylėti. Ypač užknisa - išsilepinsi ant savo galvos. Po velnių, aš turiu vienintelį vaiką, ir jis nusipelnė viso mano dėmesi…
Suprantu jus, mane irgi nervina tie parypavimai, oi, kaip sunku bus tau, arba tetučių pezalai apie tai, kaip išlepinsiu vaiką dėmesiu ir nenulips nuo rankų. Man žmonės, kurie įsivaizduoja, kad kelių savaičių ar mėnesių naujagimis jais bando manipuliuoti, patys atrodo kažkokie silpni ir "užsigrūzinę". Nesuprantu, kam reikia darytis sau problemas ten, kur jų nėra. Aišku, kad negerai, jei kūdikis verkia, ir reikia kažką daryti, kad nebeverktų. Čia tiesiog sveikas protas, empatija, normalus elgesys, o ne kažkokia "supermamystė". Būna žmonių, kuriems atrodo, kad visas pasaulis juos bando apgauti, manipuliuoti, išpešti naudos. Galima apsisunkinti sau gyvenimą taip mąstant, o galima tiesiog pasitikėti savim ir kitais, gyventi su meile ir rūpesčiu.
Aš suprantu ir tėvus, kuriems, gimus vaikui, reikia karts nuo karto kur nors išlėkti, arba norisi iškart grįžti į darbą. Bet jeigu jums motinystė kelia tokį džiaugsmą, tai tiesiog puiku. Mėgaukitės tuo
Beje, pati savo vaiką kol kas auginu lygiai taip pat - maitinu pati, nešioju, myluoju, raminu, kai tik jam kas nepatinka ar kai šiaip noriu paniurkyt. Na, jei piktinasi rengiant ar pan., tai ką jau padarysi, nuogas juk į lauką neis. Bet niekaip neįsivaizduoju, kad galėčiau šiaip "leisti paverkti".
Pozityvus, kiek įmanoma, požiūris į motinystę, sugebėjimas džiaugtis mažais dalykais labai į naudą tiek tėvams, tiek vaikui. Niekas dėl to neturėtų šaipytis ar priekaištauti.