2011.01.19 13:04 (prieš 15 m.)
Prašau nesupykti, bet PERNELYG prieraišus vaikas, mano manymu, ateityje gali patirti daug sunkių išgyvenimų (aišku, širdis džiaugiasi, kai vaikas, atrodo be mamos negali gyventi, tas jausmas, kad esi reikalinga kažkam kaip oras, yra glostantis širdį), būtent dėl to manau, kad vaiko savarankiškumą derėtų ugdyti jau nuo ankstyvos vaikystės, gal net nuo kūdikystės. Gal aš pakeisiu nuomonę, jei turėsiu laimę susilaukti antro ar trečio vaiko, bet dabar mąstau būtent taip. Tai nereiškia, kad mūsų namuose į vaiko verksmą nekreipiama dėmesio, kad jis nesulaukia apkabinimų, kad nerodome jam meilės ar nenešiojame. Taip tikrai nėra. Bet širdis tikrai džiaugiasi, kai jis pats gali savarankiškai pažaisti ir nesiprašo nuolatos laikomas ant rankų ar netgi užmiega nenešiojamas ar nesupamas. Aišku, būna visokių situacijų, ir tenka supti ant rankų ir visaip kitaip gudrauti, kad tik užmigtų. Bet jei viskas gerai, mums pakanka pasupti lovelėje ir vaikas be jokio streso užmiega. Bet būna naktų, bet tikrai retai, kai visa šeimyna miega vienoje lovoje
Kažkaip specialiai nieko nedarėme, viskas savaime susidėliojo. Turime muzikinę karuselę prie lovelės, prie paprastos lovytės prisiderinom linges. Jei vaikas paguldytas į lovelę zyzliuoja, ijungiam 'meskucius' ir supam, muzika ir švieselės nukreipia dėmesį, o nuo supimo pamažu pradeda merktis akys. Tiesa, pietų miegui šitas metodas tinka 100%, bet naktiniam miegui tai ne visada pasiteisina
gal dėl to, kad grįžęs iš darbo tėtis mėgsta padūkti, o paskui sunku nusiraminti.