Mėlyno_kraujo parašė:
Taip. Deja, nemažai anytu galvotų priešingai – nū ir ko ta pynda spaudžia mano sunelį, jis juk pavargęs, jam pailsėti reikia, o jia čia daryk ta, daryk ana. Aš vien…
Kad nežinau, kiek čia tos taip vadinamos ,,tarybos'' kaltos. Taip, žmogui daug įtakos turi polit. sistema, kurioj gyvenama, laikmetis, socialinis sluoksnis, galų gale, konkreti šeima ir pan., ir t.t., nesiginčiju , bet vistik žmogus nėra tokia jau bejėgė aplinkybių ir situacijų auka, man atrodo. Tikrai buvo ir tokių sovietinių tėčių, ir nemažai, kurie ir palutes rankom plovėsi, ir ''klijukus'' virė, ir žmonas mylėjo, buitim dalijosi, gerbė, mylėjo ir nelaikė savęs ypatigais. Tiesiog gyveno savo gyvenimą, pagarbų ir mylintį. Vargu ar vadinamoj Smetonos Lietuvoj buvo daug šeimų, kuriose apsieita be moterų ir vaikų niekinimo. O žiūrint plačiau – po pasaulio šalis, laikus ir istoriją – sudėtinga moterai ir vaikui, beteisiai padarai jie dažnai. Be juk atsiranda, kas nesiteisina laikmečiu ir pan., augina vyro vardo vertus sūnus, moko dukras savigarbos. Šie savo ruožtu toliau savo šeimose taip elgiasi, kažkaip taip ir sklinda tas normalus žmogiškas buvimas. Manieji sovietiniai, kaip sakot, tėvai, mane juk išaugino tokią, kokia esu. Vadinasi, moteris, kuri tempia visą šeimos vežimą viena, tuo didžiuojasi, o slapta merdėja nuo pažeminimo ir nuovargio, trokšta, kad bet marčiai toks likimas tektų; tai lyg kerštas, lyg piktdžiuga tokia, ar kompensacija psichologinė, nežinau. Bet kiek polit. sistema tokioms moterims turėjo įtakos? Juk ir štai 21 amžiuje jų yra. Ultraliberalizmo ir individualizmo laikais
.