2020.05.25 08:57 (prieš 6 m.)
Grįžtant prie temos dėl neigiamų komentarų maitinant pm. Tai galiu pasakyti, ne visoms duota žindyt. Aš visą menesį žindžiau kabėjo vaikelis ant krūties, ir gerai apžiojo, džiaugiausi. Nuejus pirmai patikrai pamačiau, kad mes kai grįžome iš gimdymo namų priaugom tik 30g. Iškart šeimos gydytojas išsiunte į ligoninę, ten mus paguldė į reanimacija, visokiais laidžiukais apkarstė ir subadė leliuką, visus tyrimus darė, galiausiai priejo išvados, kad pas mane mp beveik nera, davem pm ir mano vaikelis tapo neatpažystamas, guvus, veidelis pasikeite net. Kaip daktare viena pasake esu naturalizmo auka, ir db aš sustinku, galvojau, kad viska gerai darau, nes daug domejaus, ejau kursus ir iš gimdymo namų paleido, kaip labai gerai apžiojantį krūtį vaikelį. Tiesiog nevisom tinka žindymas palei poreikį. Kai paleido iš ligoninės buvom jau putlučiai, net vyras manęs neatpažino, nes pradėjau džiaugtis motinystę, nebekamavo baimės, nes aš tikrai jutau, kad jam kažkas buvo negerai. Dar mėnesį pramaitinau mp +pm, bet kai tik u žduodavau savo pienelio pradedavo viduriuoti su kraujuku, tai atitaikem mišinėli alergiškiems vaikams ir dabar augam laimingi. Savo pienelio kiek galejau prisitraukiau ir užšaldžiau palauksiu gal pradės po kurio laiko toliaruot. Po viso šito ''nuotykio" aš jau ligoninei nebegalėjau žindyt, man liepdavo ir krūtį duoti, bet man jau buvo per psichika kirtę, kaip aš galėjau vaika badu marint, kad tik gautu to stebuklingo vaisto mamos pienelio. Aš dabar džiaugiuosi, jog maitinu pm, nes žinau, kad jis pavalgęs, auga ir yra sveikas. Ir jei kas pasakytų, kad nuo to aš blogesnė mama tampu, tikrai nukrižiuočiau tą žmogų, nes mano patirtis buvo man labai baisi ir jei būčiau susipratus, iš pat pradžių būčiau matinus pm
čia tik mano nuomonė ir tik aš juk savo vaiką auginu ne kiti, tas svarbiausia. Nors taip pat iš giminių išgirstu, jog dar galėjau bandyti žindyti būtu viskas susitvarkę.