TV
Labai reikia patarimo ir požiūrio iš šalies. Pas mus gan nestandartinė finansinė situacija. Esame ties skyrybu slenkščiu. Nebesuprantu ar manim naudojasi ar aš elgiuosi barakudiškai..
Kartu esame 7 metus, iš jų 5 gyvename kartu. Pastaruosius 4 metus gyvename mano tėvų pirktame bute. Prie buto pirkimo jis neprisidėjo nė cento. Esame nesusituoke, vaikų neturime. O kadangi vaikų nėra tai pagal jį mes nesame šeima... (aš manau kitaip). Ateities planuose yra bendras namas ir keletas vaikų.
Visus 7 metus buvau tėvų spaudžiama baigti mokslus ir gauti diplomą, pasirinkau tuo metu gerai apmokama specialybe. Per tuos metus buvo 5 bandymai suderinti mokslus ir darba. Galiausiai bandymai baigdavosi mestais mokslais arba pablogėjusia sveikata ir ilgu gydymu. Kol nedirbdavau visus 7 metus mane išlaikydavo tėvai.
Su draugu prieš pradėdami bendra gyvenima nutarėme, kad kiekvienas mokės už save. Skaičiuojame kas kiek suvalgė ir kiek už tai sumokės. Buitinė chemija ir virtuvės reikalai, mokeščiai, vokeliu nešimai į šventes per puse. Kartais kavinėse užmoka už maistą. Per 7 metus padovanojo telefona, kai jis nori kažkokių pramogų ir mano kišenė to neleidžia jis už tai sumoka, kai pamato, kad mano piniginėje centai o šventei reikia suknelės jis dalį jos apmoka. Yra nupirkes baldų iki 150 eu.
Iki šios vietos abu lyg ir tenkino toks finansų modelis, tačiau man vis į galvą pradėjo lysti mintis, kad manim naudojasi...
Draugas yra verslininkas, per mėnesi uždirba beveik keturženklia suma, kadangi už nuoma nė vienas nemokam, nes butas mano nuosavybė, tai bent jau pas jį pinigai ilgam užsilieka. O mintis jogs manim naudojasi atėjo kai per keturis metus (kartu su juo gyvenant) nudrenktas butas pradėjo prašytis remonto. Prasidėjo kalbos jog jis į mano nuosavybe pinigų nekiš. Ką jis prisidėdavo prie bendros buities pirkdavo daiktus kuriuos skyrybų atvejų galėtu išsinešti. Taigi apie sienu tapetavima ir indėlio iš jo pusės negali būti nė kalbos...
nors vis kartoju sau jog apie mylimą žmogų negražu, taip galvoti, bet vis peršasi mintys jog verslo principai taikomi ir prieš mane. Jam PATOGU su manim būti. Gyventi dideliame mieste ir taupytis pinigus gyvenant kito žmogaus pirktame bute ir už buto dėvėjima niekaip finansiškai neatsilyginant. Kai prarandu kantrybe užmetu užuominas apie tai jog galėtu man finansiškai padėti arba mokėti "nuoma" jeigų jam nėra taip patogu kaip manau. Tai man atkertama, kad jam neaiškinčiau, ir jokių "nuomu" nemokės, nes nuomos ir aš nemoku ir buto neužsidirbau.
Iki šios vietos dar galėčiau viska nurašyti, nes tikrai buto savo darbu neužsidirbau, pati sau nuomos nemoku, ir man yra žema mylimam žmogui mėtyti užuominas apie "nuomas". Na ir dar girdžiu kalbas apie, tai jog kai atsiras vaikas viskas pasikeis. Jis išlaikys vaiką ir mane.
Tačiau vyšnia ant torto ir pagrindinė nesutarimu priežastis tapo pasikeitusi gyvenimo sitiacija. Gavau diplomą, puse metu dirbau darbą pagal specialybe ir supratau jog tokio darbo visa gyvenima negalėčiau dirbti (net praėjus metams negaliu atsidžiaugti, kad palikau tą darbą)...
Prieš 2 metus, kai dar neturėjau diplomo pajutau trauka visai kitai sričiai. Tad pagaliau pabaigusi mokslus įstojau į savo išsvajotąją specialybe. Kadangi diploma turiu su tėvais esu atsiskaičiusi, jų noras išpildytas ir + jie nusivyle manimi. Nebenoriu, kad jie mane finansiškai remtu. Darbą susirasti galiu, tačiau, kad kuo daugiau išmokčiau iš naujos specialybės ir nepraleiščiau mokymų eičiau į darbą su naktinėmis pamainomis, o naktinis darbas man nėra rekomenduotinas, nes turiu psichologiniu problemų, bijau jog vėl neprireiktu gydymo antidepresantais, o tada visam gyvenimui tektu atsisveikinti su svajonėmis turėti vaiką. Dieninis darbas irgi būtų siunkiai suderinamas su mokslais.
Kadangi su draugu visgi galvojam apie jo "šeimos" kūrima ir gan nemažai laiko gyvename kartu sugalvojau kompromisa. Paprašiau, kad bent porai mėnesiu duotu po 150 Eu (labai susiveržus diržus man to užtektu pragyvenimui ir tai nedidelė dalis jo atlyginimo), kad nereikėtu dirbti naktimis ir daugiau laiko galėčiau skirti naujai specialybei, plius už tai daugiau laiko skiriant namų švarai ir maisto gaminimui.
Po tokio pasiūlymo iš jo buvo pasakyta jog pardavinėju save, jam nereikia namų šeimininkės ir, kad esu barakuda. Užsisuko tėvų pinigų kranelis ir noriu iš jo melžti pinigus. Dar buvo pradėtos už rūbų kaišioti po 100 euru popierinės kupiūros. Na ir galiausiai pasakyta jog eik dirbti - nieko negausi.
Po tokio elgesio labai pradėjau abejoti ar atsiradus trečiam žmogučiui šis žmogus galėtu atsakyti už savo žodžius ir išlaikyti vaiką, kai nėra nei moralinio nei finansinio palaikymo, kai antroji pusė siekia savo svajonės, ir svajonės išsipildymi atveju visai šeimai būtų tik į gera.
Labai įdomus požiuria būtų iš kitų į susidariusia ar aš esu pametusi protą dėl ne savo pinigų ar mane vinioja aplink pirštą...
gyvenat kartu manau yra bendras biudžetas, o ne kiekvienas sau. Labai kažkaip liūdina tokia situacija, kad vyras/draugas tik vaiko atsiradimo metu žada išlaikyti (kas turbut yra tik kalbos).
