ateinu išsipasakoti, nes jaučiu, kad tuoj išprotėsiu.. antras karantinas tikiu visiem tėvams didelis iššūkis, aš bandau save guosti, kad nedirbu bent jau, galėtų būti ir blogiau.. bet, situacija tokia, kad vyresnėlė darželio nelanko nuo spalio, namuose esu praktiškai viena su dviem vaikais. Vyras daug dirba, padeda kiek gali, paleidžia pasivaikščioti ar vonioj pagulėti, bet tas tiesiog nebegelbėja. Einu miegot 10 su vaikais, nes tiesiog nebeturiu jėgų niekam.. rytas prasideda, jei sekasi kokią 7, jei nesiseka, tai ir nuo 4-5 val būnu jau gyva. Ir tada visą dieną iki vakaro aš neturiu nei 5 min sau, prausiuosi su vaikais, valgau su vaikais, rengiuosi su vaikais, net į tualetą negaliu nueit be palydos 🙄 mano vyresnėlė yra kaip tas energizer zuikis, ji visą dieną laksto, jos neįmanoma iškraut, ji gali išsilakstyt lauke, dar grįžus valandą šokt, lakstyt ir rėkaut, laipiot, šokinėt ir ištisai, be jokių pertraukų kalbėt, rėkaut, kartot tą patį per tą patį, šaukt mane 20 kartų jei neatsiliepiu tai kas sekundę 🤯 mažius neatsilieka, irgi lekia, lipa, krenta, rėkia. Tyla namuose man šiuo metu didžiausia nepasiekiama svajonė, nekalbant apie amžiną bardaką ir mano pačios išvaizdą ir būseną. Bet didžiausia bėda yra vyresnėlės nesugebėjimas pabūti ir kažką veikti vienai. Iki gimstant broliui mes tikrai daug visko kartu veikdavom, jam gimus pas ją prasidėjo norai, kad kartu spalvinciau, piesciau, ziureciau filmukus, zaisciau su lėlėm. Stengiausi tuos poreikius tenkinti kiek galiu, nes supratau, kad taip ji reaguoja i brolio gimima, norėjau, kad nesijaustų atstumta ar vieniša. Kol lankė darželį tai nekėlė didesnių bėdų, bet dabar namuose aš jau nebegaliu.. užmigdau mažių pietų miego, o ji jau laukia su klausimu, mama, ką mes veiksim, gal darom ta, ana, trečią. Man nuoširdžiai jau bloga nuo visų žaidimų, piešimų ir tt, norėčiau pasėdėt ramiai tą valandėlę, pavalgyt, išgert kavos. Bet kartu skaudu atstumti vaiką, nes suprantu kad ji lauke to laiko, kai busim tik dviese ir kazka veiksim. Plančetė, filmukai ją domina minimaliai ir irgi turiu ziuret kartu, kitaip neidomu jai. Aš su pavydu klausau kaip draugiu vaikai valandom sedi, konstruoja lego, spalvina, piešia, žaidžia.. nu ką man daryti, kaip neužgaunant jos jausmų pasakyt, kad pabūtų viena ir paliktu mane ramybeje, kaip ugdyti jos savarankiškumą? atsiprašau už ilgą ir tokį padriką tekstą, bet tiesiog jau esu nevilty ir nematau pagerėjimui jokio tunelio su jokia šviesa. gal kas buvo mano situacijoj ir kazkaip sprende.. o gal tiesiog turiu susitaikyt kad niekaip kitaip nebus.. nu nebežinau tiesiog...
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikių pasaulis
- Neišnešioti kūdikiai
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko globa
- Vaiko ugdymas
- Vaikų skiepai
- Vaikų vardai
- Vaiko higiena
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida







