Sveikos, ir as atejau nuomones jusu. Laikau nuoskaudas vyro tevams. Pirmiausia del to, kad pries vestuves su vyru stipriai taupem savo sventei ir zemes pirkimui. Buvo tarp mudvieju sutarta, kad pinigai tam tikslui ir jie gali buti panaudoti isimtinai tik nelaimes, ligos atveju. O bet taciau, vyro tevai nusprende isigyti namo dali, pinigu neturejo, prase ilgai vyro, o musu pinigai bendri, vyrui priminiau susitarima ir planus pirkti zeme, iskelti vestuves. Vyras ant manes papyko, aisku, o is savo tevo isgirdo toki pikta pasakyma:-Ka tu neuzdirbi, kad negali paskolinti? (P. S. Gyvenam uzsienyje). Tuo paciu laikotarpiu jau dalinome kvietimus vestuviu sveciams. Mama pradejo manipuliuoti sunumi, kad pakviestume ju kaimynus, gerus draugus, nes daug metu pazystami, vaikai kartu uzaugo ir jie buvo pakviesti abieju vaiku vestuvese. Net buvo pasakiusi, geriau nekvieskite tetos kuri nepaskolino pinigu ju namo daliai issipirkti. Man cia buvo siaubinga isgirsti toki manipuliavima. Lyg visi turetu pulti skolinti pinigu, juk jei neturi pinigu, neperki, kiti zmones neprivalo skolinti, nes gyvena savo gyvenimus,juo labiau kai ir taip turima kur gyventi. As tada nusileidau, leidau pakviesti tuos kaimynus, bet ir teta su vyru dalyvavo musu vestuviu sventeje. Tuo metu jau buvome isigyje sklypa, bet net ir po vestuviu tevai snekedavo sakydami, kad tai tavo (vyro), o ne musu (bendrai pirktas musu su vyru buvo). Toks jausmas, kad specialiai taip sneka. Karta net prie giminiu turejau pataisyti, kad tai ne vyro, o musu su vyru bendru pinigu isigytas sklypas. Mane tokie dalykai labai supykde ir nesiojuos nuoskauda, vyras liepia nesukti per daug galvos, jis nenori pyktis su tevais, juo labiau, kad tevas yra senu paziuru, vos kas-uzsidega kaip degtukas. Dar yra ir finansiniai dalykai del kuriu tevas buvo atsakingas mums atsiskaityti surasant tukstantines islaidas, bet to nepadare(tikrai nepasisavino, bet pazadas yra pazadas, taremes, kad man atsiskaitys). Bet cia nebesiplesiu. Noreciau jusu nuomones, nes man atrodo, kad gal as per daug pykti laikau (laikau sirdyje visus tokius dalykus ir negaliu paleisti)? Zinau, kad mano charakteris ne auksinis, bet jei man kas nors prisika, niekad neatleidziu. Man pikta ir ant vyro, kad neuzstoja, nepastovi uz mane. O gal as sureiksminu viska labai? Kartais pagalvoju, kad jei tokios situacijos kartosis man butu lengviau pas juos nebesilankyti, tik per vyra perduoti linkejimus. Anytai yra nepatike, kai kadaise diskutavom ir as pasakiau, kad nenoreciau gyventi arti tevu, jog man uztenka apsilankymu sveciuose, bet nenoreciau net kartu gyventi nei su vienais tevais. Manau esu teisi noredama kartu su vyru kurti savo seimos zidini, nes mes esame seima, o vaikai turi buti nepriklausomi.