2024.10.30 15:40 (prieš 1 m.)
Diskusija perkelta iš kitos temos
Sveikos. Artėja mūsų su sužadėtiniu vestuvės, bet vis pagaunu save mąstant apie tai kaip reikės taikstytis su savo anyta visą gyvenimą. Pradėsiu nuo to, kad mes gyvename skirtinguose miestuose ir nuo anytos skiria apie 300km., tačiau net ir tokiam atstumui esant ji baigia iščiulpti visus mano nervus. Pradėsiu nuo to, kad jau pačioje pradžioje, kai varydavom aplankyti jos, išlysdavo įvairūs jos pasisakymai, kurie būdavo visiškai netaktiški - na, pvz - sėdint visiems prie bendro stalo, sakydavo maniškiui, kad buvo sutikusi jo seną klasiokę, kuri juo domėjosi ir ji ragina su ją susitikti, nes gi atrodo faina mergaitė. Apie anytos lindimą fiziškai, net nėra ką kalbėti, atrodo, kad ji kartais pamiršta, kad jis jos sūnus, o ne vyras. Visada stengiausi tai pateisinti, kad ji labai pasiilgsta. Tačiau, jau nebegaliu pakęsti, kai kiekvieną mielą diena, vakarais ji atakuoja jį žinutėmis, širdutėmias, pletkais apie nieką. Jei, sugalvojame išeiti pasėdi kažkur į miestą ir jam parašius, kad dabar negali susirašinėti, nes norime praleisti kokybišką laiką, jį įsižeidžia ir užsiraukia. Bandžiau kalbėtis su vyru, kad mane labai pykdo pastovus jos lindimas tiek fiziškai tiek žinutėmis, bet vyras visada patikina, kad jis jos negali pakeisti ir ji nesupranta kas jai yra sakoma. Nusprendžiau anytą išbraukti iš savo gyvenimo, nebendrauti, nebesusitikti ir nebeeikvoti savo nervų. Vyras mane supranta ir palaiko, tačiau vis pagalvoju, ar įmanomas bus toks gyvenimas, ar prieš vestuves ji nepareikš mano vyrui ultimatumo - ji arba aš..