Pati pirma taisykle, kuria isikaliau sau i galva dar negimus vaikui, kad jeigu jausiu, jog nebetveriu, paliksiu ji saugioj aplinkoj (lovytej ar manieze) ir iseisiu i kita kambari issiverkti, issirekti, nurimti. Bet niekada, NIEKADA jo neskriausiu del to, kad pati nesitvardau.
Antra taisykle, kuria isikaliau, kad pries vienaip ar kitaip elgdamasi su vaiku, pagalvociau, ar taip elgciausi su kitu suaugusiu zmogumi. Ar ant jo rekciau, ar ji purtyciau, ar jam trenkciau, ar ji gedinciau del jo rodomu emociju, ar reikalauciau is jo paklusnumo, ar rodyciau pries ji savo virsenybe?
Trecia taisykle, kuria supratau jau po kurio laiko - vaikas verkia todel, kad jam to reikia ir tik tiek, kiek jam to reikia. Vaiko verksmas, nors ir isterinis, yra jo poreikis. Taip, kaip nepykstu, kad vaikas pakakojo, nepykstu ir del to, kad jis verkia. Sitas luzis mano galvoje padejo visiskai ramiai priimti visas vaiko emocijas, kad ir kokios jos man nemalonios. Ir niekada jo verksmo nebandau nuslopinti, nuraminti ar nukreipti demesio. Jei verkia, pasisodinu ant keliu, glostau galva, valau asaras ir tiesiog laukiu, kol issikraus. Nenori kazko daryti ir uzsirekia? Einam i ramu kampa, atsisedam ir tiesiog laukiu, kol issiverks. O kai jau pats nurimsta, tai ir padaro, ko paprasytas, ir nuotaika pasitaiso, ir zirzimai pasibaigia.
Is dalies suprantu, kad jus isveda is kantrybes. Bet kartu suprantu ir tai, ka isgyvena jusu vaikas. Ogi baime ir nesupratima, uz ka ji purto ar uz ka ji musa. Mano mama lygiai taip pat elgesi mane augindama. Pamenu, kai buvau gal triju metuku, taip krestelejo mane, kad ciuoziau per grubleta asfalta, o randa ant rankos turiu iki siol. Puikiai prisimenu, kaip kritau, kaip verkiau, kaip skaudejo, bet visiskai nesuprantu, uz ka. Ir tokiu atveju budavo KASDIEN. Labai ilgai kovojau su savo vidiniais demonais ir dusioje paliktais randais. Su laiku jai atleidau, zinau, kad ir ji tu randu turejo net daugiau. Bet pati noriu uzdaryti sita rata. Noriu buti mama, su kuria vaikas saugus ir mylimas visoks, o ne toks, kaip patogu.
Viena nare astriai pasisake apie jusu situacija ir daugeliu atveju buvo teisi. Bet turite suprasti, kad ir jusu emocijos nera nei geros, nei blogos, bet elgesys, prie kurio jos priveda - nepateisinamas. Todel tikrai turite sutvarkyti su savo jausmais, mintimis, savo santykiu su savimi ir su dukra. Jei jau apie tai kalbate, vadinasi, norite pagalbos. Prasau, suskubkite ja susirasti.









