TV
Pelione parašė:
Aš labai labai labai tikiuosi ir linkiu, kad tavo atsakymas būtų kuo geriausias.Džiugu, kad sprendimą tirti placentą darote db, nes vandens tyrimą ima tik nuo 16 sav. Man sprando raukšlė buvo ideali. Vadinasi tai nėra garantas bus sindromas ar nebus. 100 proc atsakymą duoda tik placentod arba vandens tyrimas. Aš tikėjausi geriausio, bet... gimdžiau 17-8 savaičių kūdikį, žinodama, kad jis negyvens. Su gydytojos pagalba pavyko atsigulti į ligoninę, nes su Dauno sindromu abortų iki 22 sav nedaro. davė tablečių, nuo kurių prasidėjo sąrėmiai. Ašarų buvo belekiek...stogą rovė konkrečiai. Bet aš neabejojau savo sprendimu, tik...buvo labai sunku morališkai ryžtis...kitą dieną iš ligoninės išrašė, turėjau 2 sav atostogų. Man užteko atsigauti. jau sulaukiau pirmųjų mėnesinių ir nelauksiu nei dienos ilgiau - bandysiu vėl pastoti.
Labai užjaučiu tave ir žinau ką reikia pereiti. Tik aš 100 proc buvau tikra, kad tie vandens tyrimai bus geri. Bet kartu žinojau kas bus, jei... Palinkėsiu tau pirmiausiai nusiraminti ir viltis gero atsakymo. Ir kartu žinok, kad tai tikrai ne pasaulio pabaiga, kad geriau sužinoti tiesą dabar, o ne pamatyti po 9 mėn...aš keliu skrybėlę prieš tas mamas, kurios augina neįgaliuką net žinodamos, kad tokie gims. Aš nebuvau tokia stipri...
Ta diena kai savo akeles atvere mano neigalus mazylis - as jau zinojau - esu dekinga likimui, kad musu tyrimai buvo geri, kad nestumas buvo sklandus ir kad likimas ne nedave man dvejones ar abejones gimdyti vaikuti ar ne... Vaikutį gimdžiau 23 metų - nė vieno iš mūsų (t.y. mano, vyro) šeimoje (net tolimesnėje) nėra apsigimimų, abu jauni, abu sveiki, tyrimai puikūs, tik labai pykino (bet ginekologė ramino, kad taip būna 40 proc neštukių ) - bet kadangi svoris krito, patys nutarėm pasidaryti Priscas... Nors ginekologė jokio reikalo tam nematė, bet nusileido man 
Pasijutau visiška paranoikė kai klinikose pasakė net galvos nesukti, laukti sveiko vaikučio - buvom patys laimingiausi... Darydama echo ir ginekologė dar labiau nuramino, nes "kitokių" vaikučių svoris pilvuke būna mažesnis nei įprasta - o mano zuikis visada buvo ne iš mažųjų, net kai pas mamyte nardė... Visos sprando raukšlės ir kiti parametrai buvo puikūs, taigi nusiraminom ir laukėm... Mes laukeme musu mylimo kudikelio, laukeme sveiko, laukeme nuostabaus... ir sulaukeme - tik tiek kad ta jo ypatinguma, tuos "stebuklus" kurios atsinesa KIEKVIENAS vaikutis, siuo atveju galejome ivertinti tik mes - mylintys tevai... Kiekviena diena as zvelgiu i savo saulytes akis, mes kasdien dirbame, mokomes net elementariu dalyku - ir roziniai akiniai padeti dulketi ant lentynos jau nebe vieni metai... ir vistiek atsukusi laika ir zinodama siandiena - as vel gimdyciau.... Nes mano saulyte - neatskiriama nuo musu gyvenimo dalis... Man likimas davė labai daug - leido suprasti, ką reiškia netekti vaikučio... vėliau davė galimybę suvokti, kad netobulas kūdikis tik ateidamas pirmiausia atsineša pojūtį kaip subanguoja skaumo jūra... Tačiau vėliau jausmai pasikeičia - nes suvoki, kad tu tiesiog myli savo vaiką... ne dėl to, kad jo akytės nuostabiai gražios, ar kojytės įdealios, ar dėl to kad jis toks gabus kad užima kvapą... myli tiesiog dėl to, kad čia tavo sūnus... ir lai jis sėdės vėliau, vėliau stovės ar eis.. tai nebera taip svarbu... Negalios nebūna be nežinios, be nerimo, be skausmo... O laimė neateina be meilės - tereikia mylėti- su meile ateina dziaugsmas, su dziaugsmu pasididziavimas, su didziavimusi savo vaiku- pilnatve! Ir kai laikai uz rankos savo netobula vaika, bet suvoki koks jis neapsakomas, brangus ir kiek "stebuklu" jau leido tau patirti (pirmas žingsnis kai gydytojai sako nevaikscios, pirmas zodis- kai sako nekalbes, pirmas apkabinimas- kai sako nesuvoks...) tada tau nera ko sleptis, nes gali iskelus galva vestis savo VAIKA... Visai neseniai man Dievas atsiunte ir sveika vaikuti - dabar tikrai esu apdovanota jau viskuo... Patiriau visus imanomus jausmus, nuo gilaus kaip baisiausia praraja skausmo iki pakilaus skrydzio virs visko, suvokiant kad jei ne visi sitie jausmai, jei ne siekiai ir ne mano svajones, as dabar nebuciau as, netureciau to ka turiu, net jei kitiems tai neatrodo kaip dideles gyvenimo dovanos - man jos tokios, nes suformavo mane ir mano pasauli.
Tiesa toks mano pasirinkimas... Tokia mano istorija, mano kasdienybe, mano patirtis... Kiekviena is musu turi savo istorija, savo kasdienybe ir savo patirti... Esu is tu zmoniu, kurie nepraeje kito zmogaus kelio, neapsiove kito zmogaus batais, nesuklupe prie kiekvieno to zmogaus kelyje sutikto akmens neteisia ir nesmerkia... Nes kas as tokia, kad kazkam sakyti kas yra bloga, o kas yra gera 
Galiu tik savo likima keisti, savo istorija "rasyti" - svarbiausia gi rezultatas... Praejus daugeliui metu zinoti, kad nesigaili nieko 
Aš gerbiu žmones turinčius savyje stiprybės priimti bet ką, ką siunčia likimas, gyvenimas, Dievas (ar dar kaip kas išsireiškia)... Pati niekada nebučiau galėjusi to padaryti, nes žinau ne vieną atvejį kai tėvai nusprendžia gimdyti neįgalų vaikutį ir gimsta sveikas vaikutis... Mano atveju man žadėjo sveiką, gavau ką gavau... Bet esu laiminga, kad jį turiu...Tačiau NIEKADA NEDRĮSIU IR NĖ NEPAGALVOSIU KALTINTI AR KITAIP SMERKTI MAMOS NUSPRENDUSIOS NEGIMDYTI KITOKIO VAIKUČIO, nes vaikas su negalia ne tiek neišpildys tėvų vidinių svajonių (žmogaus ego padiktuotų savybių ir noro turėti patį pačiausią), nes vis tik neretai tokie vaikai išpildo daugiau lūkesčių nei tėvai apskritai tikisi iš savo mažo žmogučio...esmė tame, kad vaikutis su negalia pakeičia visą šeimos gyvenimą, jis lemia tėvų vertybių pervertinimą, didžiulius gyvenimo pokyčius ir tai ne tik nepatogumas ir didelės laiko ir energijos sąnaudos vaiko lavinimui, savo karjeros iškeitimas į galbūt geresnę ir kokybiškesnę vaiko ateitį stengiantis pasiekti maximalių rezultatų, aukojant save kaip asmenybę, kaip specialistą... Tai ir be galo didelis psichologinis smūgis ( bet kokiam, net ir labai stipriam žmogui), neretai priverčiantis pajusti tikrą skausmą, neviltį, netikrumą, baimę.. Daug neigiamų jausmų ir emocijų... Tu kas kartą susiduri su šimtais biurokratijos barjerų, su visuomenės sustabarėjusiomis nuostatomis ir nesupratimu, kiekvieną kartą turi kovoti už būvį ir šitai pakelia tikrai ne kiekvienas... Todėl niekada nesmerkiu ir nesmerksiu šeimų, kurios pasirenka kitokį kelią, kurios įvertina ir tą faktorių, kad turi daugiau vaikų (labai sunku pripažinti, bet vis tik derėtų - kad neįgalus vaikas nėra tik tėvų našta, jis yra ir neatskiriama sveikųjų brolių, seserų dalis) mes turime turėti atsakomybės ir prieš juos... Galų gale pats neįgalusis - nejau Jūs manote, kad mūsų visuomenėje jis laimingas? Kiek tikrai didelio nesupratimo, patyčių ir nelygybės jie patiria. Mūsų visuomenei dar labai reikia augti, kad jie suvoktų jog neįgalusis ne tik viską suvokia ir jaučia, bet ir jam skauda doh.gif nė kiek ne mažiau nei kad skauda tų pačių "nesuprantančiųjų" vaikams... Todėl jei žinai, kad esi vienas iš tų žmonių, kurie per viską pereis - tada gimdyk, augink ir džiaukis, nes pasidžiaugti tikrai turėsi kuo, didesnio atsidavimo, absoliučios meilės ir nuoširdesnio artumo, švelnumo - kaži ar kas kitas suteiks. Nes neįgaliukas - niekad nesumeluos, niekad specialiai neįžeis, niekad specialiai neįskaudins, jis visada tau linkės gero ir mylės taip kaip tik sugebės tave mylėti, visa visa širdim ir siela... bet jei giliai giliai suvoki, kad šitas kelias tau per sunkus - pasirinkimas yra... ir gal ne visada jis toks jau blogas...
Tik esme tame,kad man26 ,ir netelpa i galva,kad mano lelius gali tureti dauno sindroma,seimose tiek mano, tiek vyro,jokiu lygu nebuta...ir norisi isitikinti del ligos ir bijau rizikuoti del kudikelio,vis del to si procedura pavojinga 
Siandien mes ramus - niekas nemate, nes taip buvo skirta... taciau tada tai atrode neteisinga ir net pikta 
Tokia musu dalia ir mes ja priememe 
