Amfiprion parašė:
O kas cia sunkaus?? Man tai yra malonumas auginti vaika.
O kiek metų jūsų vaikui jog taip lengva jį auginti įdomu pasidarė, gal 25 😅
Amfiprion parašė:
O kas cia sunkaus?? Man tai yra malonumas auginti vaika.
O kiek metų jūsų vaikui jog taip lengva jį auginti įdomu pasidarė, gal 25 😅
Niuni parašė:
O kiek metų jūsų vaikui jog taip lengva jį auginti įdomu pasidarė, gal 25 😅
aha man irgi tas klausymas kilo kur čia tas lengvumas, gal leliukas dar kuris valgo ir miega nes man antro vaiko pirmi 2m tai labai faini buvo sakyčiau viskas paprasta ir lengva
rožine parašė:
aha man irgi tas klausymas kilo kur čia tas lengvumas, gal leliukas dar kuris valgo ir miega nes man antro vaiko pirmi 2m tai labai faini buvo sakyčiau vi…
O taip kol leliukas tai lengva, kai pradeda ropoti prasideda gaudymai 😄
Na per tuos sunkumus bent jau as pajauciu gyvenimo pilnatve, tiesiog jauti kad darai kazka vertingo. Kad po saves pasaulyje paliksi kazka, jei pasistengsi, tiketina gera zmogu...
ir siaip, su vaikais, ir sunku, ir smagu, su jais nenuobodu. Patiri labai daug dalyku, kuriu siaip budamas suauges zmogus nedarytum...
Ir be abejo, ta meile..
Nusprendžiau su vyru susilaukti vaiko, nes noriu užauginti kiek įmanoma gerą, stipų, save puikiai pažįstantį ŽMOGŲ. Mokyti, rūpintis, lavinti, ugdyti savarankiškumą, parodyti pasaulį, glausti, klausytis kaip tam mažąjam žmogui sekasi, ką jaučia. Atskleisti visą grožį, kuris slypi pasaulyje, mokant atskirti taip pat ir blogį. Gali būti, kad taip pat noriu įkūniti save, perduoti savo patirtį ir gyvenimiškas mintis.
O kodėl žmonės pasirenka pvz studijuoti?? Oho kaip sunku. Per naktis prie vadovėlių ir visokių publikacijų sėdi, kursinius rašo.
Ogi todėl, kad penkiasdešimtmečio paklausus kada geriausias laikas buvo, atsakys. Kai buvau studentas ir kai su vaikai dar mokykliniai buvo. Sunkiausi laikai ugdo mus kaip asmenybes ir tik per tai įmanomas augimas.
.Niuni parašė:
O kiek metų jūsų vaikui jog taip lengva jį auginti įdomu pasidarė, gal 25 😅
Pirmiausia, tas noras yra instinktas. Jis genetikai užprogramuotas visiems gyviems organizmams, kad rūšis išliktų.
O jei žiūrėt is emocinės, žmogiškosios pusės, tai realiai tik turėdama vaikų sužinai ir pajauti, kas yra besąlygiška meilė. Dėl savo vaiko kiekvieną normali mama numirtų, jei reiktu, toks stiprus tas jausmas. Ir galėti tokią begalinę meilę išgyventi - didelė dovana ir palaima.
Taip, motinystės kelias tikrai nėra lengvas. Bet žinok, niekada to nesigailesi
Kai man buvo 27 sakiau vaiku neturesiu🤣bet ateina laikas sutinki kitoki vyra ir ateina tas noras. Po to ateina noras ir antram vaikui. Taip darbas buitis sunku bet tai tik laikini sustojimai, apsislifuoji susidelioji ir vel viskas gerai. Net po sunkios nakties kai pamatai to klecko sypsena viskas pries tai sunkaus issitrina. Arba tie zodizi mama as tave myliunutrin visus skamcius skubejimus. Bet taip tueiu draugu pora kur zmona nenori vaku ir tai aptare dar pries vestuves. Tad buna visko.
Kuomet pastojau pirmą kartą, tai buvo tas metas, kai vaikų dar nenorėjau. T.y. žinojau, kad kada nors norėčiau (nu nes atrodė, kad taip turi būti, niekada nesigilinau kodėl), bet tuo metu atrodė, dabar dar nereikia. Man atrodė taip, kažkam atrodė kitaip Tai žodžiu, gavau dovanėlę DABAR, o ne kažkada. Sakyčiau pačiu, laiku, nes man vaiko gimimas buvo toooks stebuklas, toooks stiprus meilės jausmas. Nesulyginimais stipresnis už bet kokią kitą meilę, už bet kokį įsimylėjimą. Man vaiko atsiradimas tai nebuvo savęs praradimas, sakyčiau priešingai, savęs atradimas ir įprasminimas., man nieko daugiau tuokart nereikėjo, nes aš tokį lobį gavau, kad paskui panorau pakartoti dar du kartus Ir tikra tikrai į nieką nekeičiau šios savo gyvenimo patirties, turiu tris ir tikrai nenorėčiau mažiau. Daugiau gal, bet čia jau gyvenimo realijos ir sveikas protas darbą atliko