Sveikos, mamos,
iš tiesų, kaip viena kitai ir parašėte, kaip bebūtų, vaikai vis tiek labiausiai vertina ir prisiriša prie mamų
. Tiksliau, prie to žmogaus, kuris labiausiai rūpinasi vaiku ir atliepia jo poreikius - kartais, jei šeima taip nusprendė, tai gali būti tėtis ar močiutė, jei mama turi dirbti. Kaip jau ir buvau rašiusi anksčiau, ne viskas, ką mama daro, kūdikiui ar vaikui gali patikti, nes mama su vaiku ne tik žaidžia, šypsosi ir kalbina, bet ir prausia, perrengia, maitina, migdo - tai yra, mama yra ne tik mylinti, bet ir brėžianti tam tikras ribas ir nustatanti taisykles (eiti miegoti ar valgyti tam tikru metu, rinktis tam tikrą maistą ir panašiai), o tai vaikams gali daugiau ar mažiau nepatikti. Vis dėlto normalu, kad turime ne tik užtikrinti gerą vaiko emocinę savijautą, bet ir pasirūpinti jo kokybiška mityba, dienos režimu ir panašiai, taigi norom nenorom tenka bent retkarčiais susidurti su vaiko nepasitenkinimu.
Svetimi žmonės kūdikiui ar vaikui gali tam tikrais momentais patikti labiau, nei mama: įsivaizduokim, kad atėjo gerai nusiteikusi močiutė ar koks nors kitas žmogus ir ima mažylį kalbinti, šypsotis, žaisti... Šis žmogus paprastai nėra pavargęs nuo kasdieninės rutinos, kaip mama, galbūt pasiūlo naujų, vaikui dar nematytų žaislų ar žaidimų, galbūt yra kantresnis ir ramesnis. Taigi vaikui leisti su juo laiką tuo metu gali būti smagiau. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad vaikas nėra prisirišęs prie mamos - kritinėje situacijoje, kai vaikui ką nors skaudės, jis išsigąs ar dar kas kito įvyks, jis kvies būtent tą žmogų, su kuriuo jaučiasi saugiausiai, tai yra mamą. Panašų pavyzdį ir aprašė mamucka: kai teko gultis į ligoninę, paaiškėjo, kad vaikui reikia būtent mamos, ne kažko kito.
Pabandykite į situaciją dar pasižiūrėti ir iš tos pusės, kad, jei vaikas leidžia sau, būdamas su jumis, zirzti, verkšlenti ar verkti, rodyti nepasitenkinimą - reiškia, jis jaučiasi pakankamai saugus, kad parodytų "sunkesnes" emocijas. Tiesa, kūdikiai paprastai verkia neatsižvelgdami į tai, su kuo jie yra, tačiau kuo vaikas didesnis, tuo jis labiau varžosi svetimų žmonių, tačiau visa emocijų spektrą parodo artimiausiems. Bandykite priimti tai, kad vaikas gali būti ne tik linksmas ir besišypsantis, bet ir liūdnas, pavargęs, nepatenkintas, piktas - toks pat, kokie būname ir mes. Parodykite, kad mylite jį visokį, būkite kantrios ir stenkitės išlikti ramios, nors tai kartais būna labai nelengva. Visos emocijos yra normalios ir tinkamos, tik su amžiumi palaipsniui vaikus mokome, kaip jas tinkamu būdu išreikšti, pavyzdžiui, ką daryti, kai liūdna ar pikta, bet tai jau šiek tiek kita tema...
Kartais vienas iš depresijos požymių iš tiesų gali būti nuolat lydintis jausmas, kad esate bloga mama ir nesusitvarkote, nesugebate kūdikio padaryti laimingo. Pasistenkite pasirūpinti ir savimi: pagal galimybes pailsėkite, išsimiegokite (nors žindančioms mamoms tai gali būti nelengva, bet labai svarbu), rūpinkitės, kad jūsų mityba būtų visavertė. Jei yra galimybių - kuo daugiau būkite lauke, gryname ore, pasportuokite ar bent padarykite mankštą. Jei tik galite, pasistenkite rasti laiko savo mėgstamam užsiėmimui, kokiam nors hobiui. Nors būti kūdikio ar mažo vaiko mama yra labai smagus gyvenimo etapas, kartais gali labai išsekinti, ypač gana nuobodi kasdieninė rutina ir savęs atidavimas kūdikiui ir buičiai. Kartais, kaip jau minėjo Anemun, gali prireikti ir gydymo vaistais, pavyzdžiui, antidepresantais, tačiau prieš tai (jau pasikartosiu) labai siūlyčiau kreiptis į psichologą/psichoterapeutą. Galbūt su jo pagalba šiek tiek "sustatysite į vietas" savo išgyvenimus, esamą rutiną ir rimtesnių priemonių neprireiks :).