2022.06.07 21:40 (prieš 3 m.)
Praėjus daugiau nei mėnesiui noriu papasakoti savo istoriją. Praradom savo sūnelį... istorija mūsų tokia, kad su vyru ilgai negalėjom susilaukti vaikučio. Priežastis, IV stadijos endometriozė. Kreipėmės į Vaisingumo kliniką, ir nors mano gyd teigė,.kad man su mano padėtimi ir liga nepavyks pastoti, stebuklas įvyko, pastojome po FET procedūros. Buvo įkelti du embrionai, ir abu prigijo, dvynukai... deja 7-8 sav su vienu vaikiuku persileidau. Toliau visas nėštumas vyko sklandžiai. Kadangi man 37 m. Reikėdavo dažnai daryti tyrimus, santariškėse pas genetikus ir t.t. viskas idealu. Gegužės 02, ryte nuvykau pas savo ginekologę, viskas idealu, paskyrė gliukozės tyrimą, 12 val. Nuvykau į santaras pas genetikus, viskas idealu... tada paskutinį kartą pamačiau sūnelį... vakare po 5, tiesiog stovint virtuvėje nubėgo vandenys, kaip iš kibiro, prasidėjo sąrėmiai. Man prasidėjo isterija, nes supratau, kad viskas... nėštumo laikas 23 sav 6 dienos. Man atrodo iki santarų mane vežė visą amžinybę. Atvežus greit nuvežė į gimdyklą, prasidėjo gimdymas... vaikutis ėjo kojytėm į priekį ir deja pasismaugė virkštele...tą naktį pirmą kartą gyvenime aš tiesiog norėjau numirti. Fizinis skausmas palyginus su tuo ką išgyveni viduje, yra tiesiog nepakeliamas. Negalėjau nuo skausmo net pažiūrėti į vaikutį... skausmas toks kad norėjau tiesiog iššokti per langą.. arba tiesiog pasidaryti sau galą. Žinau, kad šį skausmą nešiuosi su savim visą gyvenimą ir nieks jo nenumalšins. Viskas sugriuvo tiesiog per vieną akimirką. Praradau tikėjimą dievu, gydytojais. Kaltinu save, kad gal kažko nepadariau... 
buvau pas ginekologe sake ,gimda grazi svari,bet ech niekaip nesigauna
