Labai teisingas straipsnis jums ir jūsų vaikučiui:
www.cikipiki.lt/Kidkraft%20Imaginarium%20%2055%20daliu%20medinis%20traukiniu%20begiu%20stalas
Jūsų vaikučiui prasidėjo adaptacijos laikotarpis. Vieniems anksčiau prasideda, kitiems vėliau. Suaugę einant pvz į naują darbą irgi pasireikškia stresas, nes nežinia kaip seksis, kas laukia. Vaikas lygiai taip pat ima jausti stresą, o dar jis nesupranta aplamai kas čia per įstaiga, ką čia reik daryti ir kodėl čia mama atveda ir palieka... mums viskas aišku ir tai natūralu, o vaikas visiškoje nežinioje. Tad jūsų vaikučio reakcija yra labai natūrali. Suaugęs emocijas valdo, mąsto, išmąsto, o vaikas viską rodo tiesiogiai. Yra vaikučių, kurie visai neverkia, bet esu skaičiusi psichologo komentarą ne vieną, jog tyli kančia nėra gerai, kadangi viskas gali pasireikšti ne emocijomis o kitu aspektu. Pvz vaikas namie tampa itin neramus, neramiai miega, gal šlapinasi į lovą, gal ima sirgi pastoviai ir sunkiai ir pan. Ir dar skaičiau jog jeigu vaikas visiškai nereaguoja kad yra naujoj aplinkoj ir mamytė ten palieka jį tai reiktų net susirūpinti tėveliams ir pamąstyti kur tas tėvų vaikų ryšys, kodėl jis silpnas? Nekalbu vien apie darželį. Jeigu vaikas pasilieka visur su bet kuo ir jam visada yra gerai nors mamytės ir tėvelio ar kito pažįstamo žmogaus nėra šalia, tai vadinasi vaikas priima svetimą kaip savą ir savą kaip svetimą. Tai nėra gerai, nors kitos mamytės giriasi nesusimąstydamos, kad tai nėra pagirtina, o kaip tik - susirūpinitna.
Paskaitykite straipsnį, dar pagooglinkite apie tokias situacijas. Daug info ir gan daugingų patarimų kaip palengvinti tą laikotarpį kol vaikas apsipras ir pamils darželį 
Mano sūnus į lopšelį ėjo 2,2 metukų. Pirmą dieną pabuvau pasvalandį kol užpildžiau dokumentus ir pusantos valandos palikau jį, antrą dieną kiek ilgiau palikau, o trečią jau jis man braukė ašarėlę prie grupės durų.. ketvirtą braukė jau kai įėjom į rūbinėlę, penktą ėmė verkti pamatęs darželį, šeštą dieną jau iš tolo pamatęs darželį verkė, septiną dieną iš kiemo pasukus link darželio ėmė verkti, aštuntą dieną pradėjau renkti koridoriuje ir auti batus ir vėl ašaros na ir persilaužimas įvyko devintoj dienoj kai pažadinau jis net nelipo iš lovos, aš su skaudančia širdim su vyru nuvedėm, pakeliui verkė ir nėjo ir spyrėsi, o mes tarėmės, žadėjom ir pan... na ir rūbinėlėj isterijos prasidėjo, nei batų net neleido nuimt, šiaip ne taip nurrengėm, auklytė greit paėmė jį ir nusinešė į grupę klykiantį.. uoj tada jau ir aš suabejojau ar man reikia to darželio, toks kankynės? Ateidavau pasiimti tai lyg viskas gerai, lyg patenkintas.. na ir kitoj dienoj galvoju žiūrėsiu jei bus blogai nebevesiu.. ir ką manot persilaužė labai staiga. Po visų isterijų jis pats atsikėlė, prašo į darželė, ėjo be ožiukų, pasiliko labai noriai, pamojavo ir nubėgo žaisti.. nuo to laiko vaikas pamilo darželį ir nebuvo nė vienos ašarėlės. Ėjau pas darželio psichilogę pasitarti ką daryti, ji man patarė palengvinti adaptacijos laikotarpį sau ir vaikui taip: pripratinti nešti iš namų vieną ir tą patį žaislą (mes nešėmės pliušinį meškiuką), prilipdžiau šeimos nuotrauką rūbinėlės spintelės viduje ir perspėjau auklytę, kad jei jis norėtų pažiūrėti tą nuotrauką - leist. Į darželį visada važiavome jo paspiriamu motociklu, kuris buvo pats mylimiausias žaislas tuo laikotarpiu, palikdavome rūbinėlėj kampe, kurį praminėm "GARAŽU". Ir visada ėjau mojuoti jam per langą. Buvo pirmas aukštas, auklytei sakydavau, kad atvestų prie lango jį, kad pamojuot. Ateidama jeigu nevalgydavo pabelsdavau į langą, o jis atbėgdavo jau pasimojuoti Tai va tokie dalykai labai padėjo vaikui. Tiesa dar namie kartodavau, kad mama niekada niekada jo nepaliks, visada VISADA pasiimsiu, kad labai labai myliu ir pabrėždavau VISADA ateisiu paimti. daug sykių sakydavau 
Dar sakydavau, kad kai pavalgys sriubytę tada ateisiu (paimdavau prieš pietų miegą), tad jis jau žinojo, kad po pietų mamytė tikrai ateis. Na tokie vat maži dalykai, bet patikėkit manim labai jie padeda vaikui. Pakalbėkite su auklyte, nebijokite atneškite ar nuotrauką ar tą žaislą... mūsų grupėje net buvo vaikas kuris turėjo iš namų atsinešęs antklodę. Visur jis ją tapydavosi, tik į lauką jau neleisdavo pasiimt.. Bet grupėj tai pastoviai su ta paklodę įsisukęs vaikščiojo po to auklytės paprašė mamos, kad kaip nors aptrumpintų tą antklodę, nes ji per didelė jam nešiotis Bet vaikas puikiai jautėsi, o buvo gal 1,7 metukų
dar skaičiau, kad jei užsitęsia adaptacijos laikotarpis vaikui iki mėnesio tuomet verta pamąstyti gal vaikas dar nepasiruošęs būti ilgai kolektyve be mamos? Gal verta padaryti pertrauką? O šiaip dažniausiai ta adaptacija neužtrunka iki mėnesio, nebent vaikas apsirgo kelis kartus ir taip prasitęsė ta adaptacija. Nepulkite daryti pertrauką po kelių dienų verkimo, palaukite poros savaičių, trijų, ar mėnesio ir jeigu negerėja situacija tai vadinasi vaikutis per mažas dar.
Sėkmės darželyje!!
Vaikas
