Ačiū už kiekvieną pasisakymą, kartais kitų įžvalgos padeda daug realiau pamatyt situaciją, objektyviau viską vertint, nes šiuo atveju ir ta tikimybių teorija ir jausmai ir sąžinė lemia vienokį požiūrį, bet tam tikri faktai ir jau patvirtinta diagnozė ir tam tikri realūs aspektai, verčia mąstyt priešingai ir esi tokiam chaose, kad norėtųsi pabėgt nuo visko, bet tai vyksta tavyje, tai tavo gyvenimas, tavo reali situacija, kuri neturi jokio gero sprendimo... siūlė psichologų pagalbą, bet man iš esmės galvoj netelpa tik kokį sprendimą priimt, priėmus, jau po to susigyvensi, viskas yra išgyvenama, su laiku tas skausmas mažėja, o ir visas tas bėdas įveikinėji žingsneliais... vieną akimirką aš noriu gimdyt, nes tai yra gyvybė, dovana, juk matyt taip buvo lemta, bet kita vertus as sužinojau tada kada dar yra išeitis ir kai žinai nuo kokių kančių vis dar gali apsaugot, rodos, ir ne atsitiktinai viskas... juk galėjo nepamatyt, arba vėliau viskas išryškėt, nebūt taip blogai, kad reikėtų rinktis... juo labiau kai paskaitai jau auginančių tėvų patirtį, tai širdis plyšta, kaip net po 3-4m. negali švęst gimtadienio, nes per skaudu, kitos, kai net po kelių metų, nors begalo myli savo vaiką, bet būna dienų, kada pamąsto, kad jei būtų sužinojus anksčiau, būtų nėštumą sutikus nutraukt... ir kai viena moteris man dar parašė apie kitus vaikučius, aš net nebuvau susimąsčius apie tai... visada svajojom turėt daugiau, o pagimdžius tokį vaikelį, neaišku kada būtų įmanoma apie kitą galvot ir kaip dėmesį reikėtų tokiu atveju skirstyt... tokioj situacijoj kažkas liktų vėl nuskriaustas...
Ir dar yra toks pasakymas, laiminga mama laimingas vaikas... tai iš kur gali būt labai laimingas, kai matai savo vaiką tokį... aišku, su laiku susitaikai, pripranti,pamatai kitss vertybes, bet kas liečia procedūras tai visada bus skaudu,kad vaikui tenka taip gyvent...
Vaikas
